Apie ką mes čia…
Švęsdamas savo 55 metų jubiliejų, visų mylimas policijos komisaras Gintas Krasauskas paskelbia šventėje dalyvaujantiems svečiams apie savo norą artėjančiuose rinkimuose kandidatuoti į miesto mero poziciją. Tačiau tą patį vakarą savo name rastas nusižudęs jo geriausias draugas ir gerbiamas miesto prokuroras Laimonas Liaudanskas. Netrukus paaiškėja, jog tai nebuvo savižudybė, o kažkieno gudriai sugalvota žmogžudystė, kuri galiausiai pakelia ant kojų viso miesto pareigūnus. Bet tai dar ne pabaiga, nes žudiko akiratyje atsiranda dar keli svarbūs Ginto artimos aplinkos asmenys.
Ar komisarui pavyks atsekti kraugeriškais metodais pasižymintį maniaką? Ir kodėl nusikaltėlis nori pakenkti Gintui? Štai svarbiausi klausimai, į kuriuos Gintas turi nedelsiant rasti atsakymus, nes kitaip įvyks dar daugiau nelaimių.
Kūrinio turinys
Sukurti gerą, nenuspėjamą, laikančią įtampoje, įdomią ir kartu pasaulietišką detektyvinę istoriją gali ne kiekvienas. Dažniausiai tokio tipo kino kūrėjai susiduria su vienu – visomis įmanomomis bei akimirksniu sugebančiomis išduoti net ir pačias didžiausias siužetinės linijos paslaptis klišėmis. Ir tokie filmai tampa iš karto neįdomūs, nes vos jiems įpusėjus puikiai žinai, kas yra žudikas. Na, o geriausiais tokio tipo kino specialistais Europoje aišku yra skandinavai, kurie metus iš metų lepina žiūrovus įvairiais šiam žanrui priklausančiais projektais, dėl ko dažniausiai kitų šalių tokio pobūdžio pasakojimai ženkliai jiems nusileidžia.
Bet, mano milžiniškai nuostabai, režisierius Emilis Vėlyvis įrodė, jog ne vien skandinavai turi parako kurti tokį stiprų detektyvinį kiną, kurį nuoširdžiai norėtųsi rekomenduoti aplinkiniams. Todėl „Piktųjų karta“ yra būtent tuo projektu, kuris savo pateikimu stebina ir laiko nežinioje iki pat finalo. O taip, nuspėti kas yra žudikas nėra taip lengva, o tuo labiau suvokti, kokie gi jo motyvai, kuriais jis vadovaujasi žiauriai žudydamas miesto valdžios grietinėlę. Be to, žiūrovas ištisai yra vedžiojamas už nosies, kad tik nesusigaudytų, kas yra kas ir kodėl vyksta tai, kas vyksta. Žinau, kalbu abstrakčiai, bet kitaip tiesiog negalima. norint išvengti nereikalingų „spoilerių“.
Man labai patiko ir tai, jog siužetinė linija filme buvo pristatyta iš dviejų skirtingų laikotarpių, todėl įsibėgėjus veiksmui, žiūrovas palaipsniui sugeba sudėlioti bendrą vaizdą ir iš pakankamai logiškos perspektyvos gauti tenkinantį atsakymą. Gal tik paskutinis filmo epizodas, bent jau mano akimis, buvo nereikalingas. Visur kitur – stiprus, brutalus, negailestingas ir dramaturgiškai kokybiškas reginys.
Veikėjai filme nekeliantys pernelyg didelės simpatijos, bet čia jau dažnai taip būna, kai susiduri su tam tikrais neteisėtais vieno ar kito pareigūno, ar valdžios atstovo darbo metodais bei jų negatyviais paveikslais. Bet tai nereiškia, kad nėra įdomu stebėti pagrindinio veikėjo Ginto Krasausko kančių ir jo beribį norą sučiupti išgamą, kuris žudo jo draugus. Šis veikėjas tiesiog pavagia visą šou savo charizma ir to man pilnai užteko, nes jis atsiskleidė idealiai iš visų įmanomų perspektyvų.
Filme netrūksta smurto, nenormatyvinės leksikos, nemalonių akims epizodų, dėl jo jis atrodo taip tikroviškai ir nepagražintai. O prievartavimo scena yra vienas iš šiurpiausių momentų filme, kuris gal ir neprilygsta tam epizodui su Monica Belluci filme „Nesugrąžinamas laikas“, bet irgi privertė jausti milžinišką įtampą ir tuo pačiu panieką visoms prievartavimu užsiimančioms visuomenės šiukšlėms.
Tad apibendrinant galiu tik pasakyti, jog tai pats brandžiausias Emilio Vėlyvio filmas, kuris savo kokybe prilygsta geriausiems skandinaviško kino detektyvams. Rekomenduoju ir dar kartą rekomenduoju apsilankyti kine, nes tokiais gerais lietuviškais filmais turime didžiuotis.
Techninė juostos pusė
Pagyrų šiame filme nusipelno ne vien tik geras scenarijus ar režisūra, bet ir nuostabi techninė dalis. Kameros darbas – tobulas. O mano jau paminėta prievartavimo scena iš techninės pusės atrodė stulbinančiai, o iš meninės – kraupiai. Ir tokių fantastiškai nufilmuotų epizodų filme labai daug. Ką jau kalbėti apie labai sklandžiai pateiktą montažą, nuostabų ir šiurpą keliantį garso takelį.
Neužmirškime, jog produkcijos dizainas su meniniu apipavidalinimu irgi turėjo nemažai įtakos bendram efektui, nes tai, ką matėme ekrane, spinduliavo tikroviškumu.
Aktorių kolektyvinis darbas
2013 metais aktorius Vytautas Kaniušonis džiugino savo aktoriniais sugebėjimais juostoje „Lošėjas“, o dabar jis tą patį padarė ir šiame naujame Emilio Vėlyvio filme. Nuostabi ir įtikinama vaidyba, prie kurios neprikibsi.
Taip pat filme antrame plane gerai pasirodė ir tokie žinomi veidai, kaip Ingeborga Dapkūnaitė, Donatas Šimukauskas, Toma Vaškevičiūtė, Marius Repšys, Mindaugas Papinigis, Valentinas Krulikovskis, Sakalas Uždavinys, Ainis Storpirštis, Vaidotas Martinaitis, Saulius Siparis ir dar daug kitų puikių lietuvių aktorių. Ir taip, vaidino jie ne kaip teatre (įprastas lietuviško kino vaizdas), o natūraliai.
Verdiktas
„Piktųjų karta“ – beveik nepriekaištingas ir pagal visas įmanomas detektyvinio „neo noir“ stiliaus trilerių tradicijas Emilio Vėlyvio surežisuotas kino projektas, kuris savo ruožtu visiškai nenusileidžia net ir patiems geriausiems iš skandinaviškų šalių atkeliavusiems filmams.
Tai kartu šaltas, brutalus, nenuspėjamas, tikroviškas, atviras ir įdomus pasakojimas, kuriam negaila skirti nei laiko, nei pinigų, o tuo pačiu jį pasižiūrėjus galima jausti milžinišką pasididžiavimą tuo, jog toks pasaulietiškas kinas atstovauja gražią mūsų šalį.
