Pakeitęs trijų pirmųjų dalių režisierių ir scenaristą Jamesą DeMonacą, į naujojo filmo režisieriaus kėdę atsisėdo neblogos socialinės 2017 metais pasirodžiusios dramos apie juodaodžių kultūrą „Liepsnojantis smėlis“ kūrėjas Gerardas McMurray‘us, kuriam pasitaikė puiki proga pristatyti visą istoriją iš savo „brolių“ matomos perspektyvos.
Apie ką mes čia…
Po patirtų finansinių krizių, JAV žmonės išrenka naują valdžią, kuri save vadina „Naujaisiais Amerikos Tėvais – Įkūrėjais“ (NATI). Jų tikslas – sukontroliuoti tautą ir suteikti jai gražią ateitį. Tačiau dėl žmonių pertekliaus to padaryti yra neįmanoma. Būtent todėl yra priimtas drastiškas sprendimas.
Nauja valdžia nusprendė atlikti už moralės ribų peržengiantį eksperimentą mažiausiai gyventojų turinčiame Niujorko rajone – Stateno saloje, kurio metu visą naktį negalios visiškai jokios taisyklės. Eksperimentas turi leisti žmonėms nakties metu išlieti visą savo sukauptą pyktį ir tuo pačiu nušluoti dalį gyventojų nuo žemės paviršiaus. Taip prasidėjo pati žiauriausia naktis JAV istorijoje, taip prasidėjo nauja era pasaulyje.
Kūrinio turinys
Kai 2013 metais kine išvydau pirmąją šios pelningos frančizės dalį, pagalvojau, jog tai išties puikią idėją turintis filmas, kuris, deja, nesugebėjo įdomiai jos perteikti, dėl ko viskas atrodė kaip dar vienas smurto prifarširuotas trileriukas su keliais netikėtais siaubo elementais, kurie ne gąsdino, o vertė jausti pasišlykštėjimą dėl rodomų vaizdų.
Žinoma, pirmasis filmas dėl savo patrauklios siužetinės linijos pritraukė nemažai smalsuolių, todėl jis ne tik atpirko vos 3,5 milijono dolerių biudžetą, bet ir leido gerai užsidirbti prodiuserio Jasono Blumo vadovaujamai studijai, kas galiausiai nulėmė sprendimą imtis pratęsimo.
Atsižvelgus į pirmtaką, tęsinio aš nelabai laukiau, nes tikėjausi, jog išvysiu panašų vaizdą, tik šiek tiek didesniame plote. Ir čia aš suklydau. Filmas gavosi ne tik visa galva aukštesnis už originalą, bet ir tais pačiais 2014 metais jis tapo man vienu iš kietesnių veiksmo trilerių, kuris savo pateikimu, žinoma, nusileido nuostabiems „Džonui Vikui“ ir „Ekvalaizeriui“, bet ir savam kontekste išsiskyrė iš daugumos panašių kino projektų. Būtent todėl prieš einant žiūrėti šio naujo filmo, peržiūrėjau šią pačią geriausią dalį, kuri nepaisant to, jog ją esu matęs kelis kartus, susižiūrėjo labai maloniai.
Antrasis filmas taip pat užsidirbo gerus pinigus, buvo geriau sutiktas ir kritikų, ir kino mylėtojų, todėl buvo tik laiko klausimas, kada „Blum House“ studija pristatys trečią dalį. Ir tai įvyko po dvejų metų nuo „Anarchijos“ pasirodymo. Tiesa, filmas šiek tiek nusileido antrajam, bet ne taip kardinaliai, kad jau būtų galima nurašyti visą frančizę. Todėl su nekantrumu laukiau naujos dalies, kuri lyg ir turėjo užbaigti viską, ką 2013 metais pradėjo režisierius Jamesas DeMonaco, bet kartu ir tapti įvadu į rudenį startuojantį serialą.
Naujoji „Išvalymo“ dalis kaip ir ankstesni filmai turi savo temą. Pirmasis filmas buvo skirtas buitiniam konfliktui, antrasis – kerštui, o trečiame filme visas dėmesys buvo sutelktas į politiką. Užtat šičia žiūrovams yra pristatoma socialinė tema, susijusi su juodaodžiais ir požiūriu į juos tiek iš jų pačių perspektyvos, pateikiant visokiausius stereotipus, tiek ir iš visuomenės pusės, kuri dažnai kreivai žiūri į kitos rasės žmones.
Atsižvelgus į temą ir jau turimus filmus, ši juosta nėra tokia patraukli kaip ankstesnės dalys, nes visas veiksmas yra perkeliamas vos į vieną rajoną. Minusas dar ir tame, jog filme nėra ir tiek daug herojų, dėl kurių mes turėtume jaudintis ir linkėti jiems sveikatos. Kaip jau rašiau šiek tiek aukščiau, tai yra filmas, kurio pamatu tampa juodaodžių kultūra, todėl visas filmo veiksmas sukasi aplink šiuos žmones, gyvenančius daugiabučiuose Niujorko Stateno saloje ir bandančius išlikti per kruviną naktį.
Ir jeigu jau kalbėsime apie stereotipinę juodaodžių kultūrą, tai šitas filmas man labai priminė daugelį kriminalinių kino projektų ir serialų kaip „Blakė“, „Išbandymų diena“, „Bruklino geriausieji“, „Pietinio kvartalo vyrukai“, kuriuose lygiai taip pat gatvėse buvo stumdomi narkotikai, rodomas skurdas žemiausiuose socialiniuose luomuose, nepadorus elgesys su moterimis ir, žinoma, nusiženginėjimas teisėsaugai. Tik kad dėka eksperimento prie viso to prisidėjo dar ir išradingai atrodantys susidorojimai.
Veiksmo filme yra, bet jo buvo ir ankstesniuose filmuose, todėl jo išskirti tikrai negalėčiau, nes čia nebuvo jokių įsimintinų scenų. Pirmoje filmo pusėje išvis vyksta pažintis su keliais nereikšmingais filmo personažais, kurie ir bandė čia kovoti dėl savo gyvybių, todėl gali pasirodyti, jog veiksmas yra užtęstas. Bet ir sulaukus pirmųjų žudynių, vaizdas beveik nepagerėja. Viskas vyksta monotoniškai, kol rajone nepasirodo ginkluoti vyrai ir neprasideda tai, dėl ko mes ir atėjome – skerdynės. Ir būtent paskutinės 30 filmo minučių yra pačios įtempčiausios ir įdomiausios visos šios juostos metu.
Kai kurios veiksmo scenos labai juokingos, kai kurios kraupios, bet visos turi viena bruožą – logikos nebuvimą. Apie logiką šiame filme nenoriu kalbėti, nes tai nėra tokio pobūdžio filmas, kuriame tai turi rūpėti, tačiau yra vienas niuansas, kuris man nedavė ramybės. Ką su šiuo filmu mums norėjo parodyti kūrėjai? Jeigu pirmajame filme mes matėme artimiausių kaimynų ir draugų norą sužlugdyti vieną šeimą, antrajame – keršto vedamą žmogų, o trečioje dalyje labai purviną politiką, tai šis filmas buvo apie vargšus juodaodžius, kuriuos nori pažeminti baltieji? Nes jeigu taip, tai labai liūdna. Viso filmo metu mes matome vien tik juodaodžius, kurie bando išgyventi gatvėse, o atsižvelgus į pateiktus vaizdus, Stateno saloje matyt gyvena tik skurdžiai juodaodžiai, kurie nusprendė užsidirbti kelis šlamančius pasilikdami ten, kur atliekamas eksperimentas. Pasakysiu atvirai, tokio absurdiško scenarijaus tikrai nesitikėjau.
O ką sakyti apie tai, jog filmas turi savo „Kietą riešutėlį“. Net to personažo išvaizda yra vos ne tokia pati kaip kultinio personažo, kurį 1987 metais įkūnijo Bruce‘as Willisas. Nors, iš kitos pusės, šis veikėjas, apie kurį užsiminiau, buvo įdomiausias viso filmo metu. Apie kitus herojus net nešnekėsiu, nes jie čia buvo dėl dviejų priežasčių – tapti medžiotojais arba tapti grobiu.
Apibendrinus, filmas vienareikšmiškai nusileidžia dviem ankstesnėms dalims tiek siužetinės linijos prasme, tiek bendros idėjos, tiek ir herojų pateikime. Gaila, nes galėjo gautis išties įdomus ir įtraukiantis pasakojimas apie tai, kaip prasidėjo pirmoji naktis. Tikiuosi, kad jau šį rudenį startuosiantis serialas bus žymiai geresnis nei ši ketvirtoji, ir tikėkimės, paskutinioji dalis, kuri buvo išleista kine. Visgi geriau uždaryti šį konvejerį, nes akivaizdu, kad su kiekvienu nauju filmu bus vis labiau nuvažiuojama į pievas.
Techninė juostos pusė
Kai ir ankstesnėse filmo dalyse, daug dėmesio čia skiriama vizualiai daliai. Pirmiausia – herojų kostiumai. Jie čia nekėlė jokių emocijų, nes nė vienas iš jų nepasižymėjo jokiais išskirtiniais elementais, kurie galėtų išgąsdinti. Kartais atrodė, jog filmas yra apie nacius, kurie vykdo juodaodžių genocidą. Antra – grimas. Tai stipriausia dalis, nes kraujas čia liejasi laisvai, o ir žaizdos pateiktos iš pakankamai tikroviškos pusės. Trečia – neblogos dekoracijos, kuriuos leido pasijusti lyg būtume kokiame nors Helovino vakarėlyje ar atrakcionų parko siaubo name.
Kameros darbu likau patenkintas, nes tai tikrai nėra blogai atliktas darbas palyginus su drebančiu vaizdu per „Pabėgimo planą 2“. Kai kurios scenos netgi atrodė labai meniškai, kai užgesus šviesai buvo vykdomas teisingumas daugiabučio koridoriuose. Visumoje, vaizdas neerzino.
Garso takelis nesiskyrė nuo praeitų dalių – įtempta muzika, kurią karts nuo karto pagardindavo kokiais nors muzikiniais kūriniais. Šičia visame filme tokiais kūriniais tapo repo dainos. Viena iš jų – Kendricko Lamaro „Alright“, kuri kelis kartus skambėjo, kai buvo pateikiamas koks nors kietas veiksmas. Bet čia tai visiškai nestebino, gi filmas apie juodaodžius iš Niujorko rajono, todėl repas čia buvo privalomas. Lygiai taip pat buvo privalomas, kaip ir šių metų vasarį pasirodžiusiame „Marvel“ kino studijos hite „Juodoji pantera“.
Garso montažas labai stiprus susišaudymo scenose, o vaizdas irgi pateiktas pakankamai maloniai, todėl bežiūrint filmą netrikdė jokie pašaliniai elementai. Gal tik pati pradžia nuobodi, bet gi reikėjo sukurti įvadą į visą šį reikalą, kurį vėliau pavadino „Išvalymu“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai visiškai nesužavėjo. Teatrinė kai kurių aktorių vaidyba privertė jaustis nepatogiai, lyg žiūrėtum kokį nors lietuvišką filmą. Blogiausia, jog kalbu apie pagrindinių vaidmenų atlikėjus kaip Y‘Lanas Noelis, Lex Scott Davis ir Joivanas Wade‘as. Vienintelė aktorė, kuri atrodė įtikinamai, buvo Marissa Tomei. Bet čia nieko keisto. „Oskaro“ laureatė visgi. Apie kitus filme pasirodžiusius aktorius nieko gero ar blogo negalėčiau pasakyti. Jie taip pat greitai dingdavo kaip ir pasirodydavo, todėl įsidėmėti tų žmonių aktorinių sugebėjimų per vieną ar kitą minutę buvo neįmanoma.
Verdiktas
„Pirmasis išvalymas“ – prastesnis dėl idėjos patiekimo ir savo siužetine linija žymiai nuobodesnis už ankstesnius filmus smurto nestokojantis kino projektas, kuris akivaizdžiai buvo kuriamas vienai JAV gyventojų grupei – juodaodžiams, kurie diena iš dienos susiduria su neteisybe, rasistiniais išpuoliais ir varganu gyvenimu nepalankiuose gyvenamuosiuose rajonuose.