Apie ką mes čia…
Kai 1969 metais astronauto Neilo Armstrongo vadovaujama „Apollo 11“ ekspedicija išsilaipino mėnulyje, visas pasaulis sustingo vietoje. Tačiau niekas net nenutuokė, kokius sunkumus turėjo jis išgyventi, kad būdamas toli nuo savo gimtosios planetos galėtų ištarti: „tai mažas žingsnis žmogui, bet didelis šuolis žmonijai“.
Kūrinio turinys
Filmai apie kosmosą ir jo užkariavimą visuomet žavėjo kino industriją, todėl beveik kiekvienais metais žiūrovai galėjo tikėtis bent vieno filmo šia itin plačia tema.
Vien per pastaruosius penkerius metus kino teatrų repertuare buvo galima išvysti įtempto siužeto trilerį „Gravitacija“, psichologinį žmogaus išbandymą Marso planetoje Ridley‘io Scotto režisuotoje juostoje „Marsietis“ bei emocionalų Christopherio Nolano sukurtą šedevrą „Tarp žvaigždžių“. Ir tai tik maža dalis to, ką mūsų teismui buvo pateikęs Holivudas.
Tačiau visi šie mano išvardyti amerikiečių filmai buvo fikcija ir neturėjo nieko bendro su tikrove. Ir tik vieninteliais tikrais faktais paremtais pastarųjų metų kino projektais tapo 2017 metais rusų sukurtos dramos „Atvirame kosmose“ ir „Saliut – 7“. Abu filmai nors ir turėjo perdėto patriotizmo, bet jie buvo tikrai kokybiški ir malonūs akims.
Tuo tarpu už Atlanto vandenyno įsikūrusi kino industrija 23 metus nuo Rono Howardo režisuotos dramos „Apollo 13“ negalėjo sukurti panašaus projekto, kuris turėtų santykį su realiais įvykiais. Žinoma, galima teigti, jog „Oskarams“ nominuota drama „Paslėpti skaičiai“ irgi patenka į tą sąrašą, tačiau jos tema buvo ne astronautai ir pasiruošimas skristi į atvirą kosmosą, o aktuali anų laikų rasizmo problemą ir įvairūs feministiniai niuansai.
Matyt todėl naujasis Damieno Chazello filmas ir tapo vienu iš pačių laukiamiausių 2018 metų antrosios pusės kino projektų. Bent jau man tai tikrai, nes pamatyti ne tik įdomią tikrais faktais įkvėptą istoriją, bet dar tuo pačiu pasimėgauti nauju dviejų stulbinančių kino šedevrų „Atkirtis“ bei „Kalifornijos svajos“ režisieriaus darbu buvo aukščiau visko.
Naujasis „Oskarą“ pelniusio režisieriaus filmas labai išsiskiria savo pasakojimo maniera nuo kitų panašaus pobūdžio filmų, kuriuose dominuoja amerikietiškas patriotizmas. Ir aš čia nekalbu vien apie kosmoso užkariavimą, bet ir apie kitus įvykius, kurie priversdavo šios tautos žmones pasijusti ypatingais. Todėl čia jokio patriotizmo, o tuo labiau amerikietiškos svajonės idealizavimo nė su žiburiu nerasi.
Aišku, toks sprendimas galbūt ir papiktins kai kuriuos kine apsilankiusius kino mylėtojus, kurie kiekvieną dieną meldžiasi Amerikos vėliavai, bet adekvatūs žiūrovai įžvelgs tame labai logišką paaiškinimą, kodėl ši misija ir NASA žygdarbis nėra toks šviesus kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Filme visas dėmesys sutelkiamas į sunkaus charakterio būdo Neilo Armstrongo asmenybę, per kurios prizmę mes galime susipažinti ne vien su sunkia astronautų dalia, bet ir su pačia programa, kuri leido amerikiečiams ne tik išsilaipinti mėnulyje, bet tuo pačiu aplenkti tuo metu rimtą konkurenciją JAV šiame klausime sudariusią Sovietų Sąjungą.
Neilas Armstrongas juostoje pateikiamas kaip daug psichologinių ir vidinių problemų turintis žmogus, kuris kiekvieną dieną kovoja ne tik su savimi, bet ir su aplinkiniais, kurie negali suprasti jo gyvenimo pasirinkimų. Todėl toks psichologinis šio žmogaus portretas, kuris yra pristatomas mums šioje juostoje, leidžia labiau įsigilinti į jo atsidavimą vieninteliam tuo metu svarbiam tikslui.
Taip pat, matyti ne idealius jo santykius su žmona bei vaikais irgi įdomu. Viskas, žinoma, be jokio šeimos idealizavimo ar perdėtos pompastikos filme, dėl ko jį dar maloniau žiūrėti.
Be pagrindinio veikėjo, filme nemažai dėmesio gauna ir jo žmona Džanet. Tai stiprios moters portretas, kuri privalėjo susitaikyti su vyro beprotyste. Jos ir Neilo santykiai priverčia kartais ir aiktelti, nes bežiūrint į juos ir į tai, kas vyksta ekrane, galima drąsiai priskirti daugelį situacijų ir sau patiems. Kaip jau sakiau, tai labai tikroviškas filmas, kuriame daug ekraninio laiko gauna žmonių tarpusavio santykiai.
Kiti personažai, kuriais irgi buvo bandoma žaisti sukuriant psichologinę įtampą, buvo Bazas Aldrinas ir Edas Vaitas. Abu šie herojai leido dar labiau atskleisti sunkų Neilo Armstrongo charakterį, dėl ko jis kartais tapdavo išties nepakenčiamas.
Be personažų, kurie tampa pagrindiniu siužetinės linijos varikliu, režisierius ir scenaristai susitelkė dar ir į labai skaudžią patiems amerikiečiams temą – jų žygdarbių nepripažinimą. Taip, perskaitėte teisingai. Filmo metu neakivaizdžiai yra kritikuojama ši misija į mėnulį ir to laikotarpio beprotystė, norint sudaryti konkurenciją Sovietų Sąjungai.
Šis cirkas buvo tik tam, kad JAV galėtų pademonstruoti šiokį tokį pranašumą prieš kitą galingą valstybę. Tačiau eiliniams žmonėms tai nieko nedavė, nes už tuos pačius pinigus, kurie buvo investuoti į šią kosminę programą, būtų galima padaryti žymiai prasmingesnių darbų. Todėl ir pats mėnulio pasiekimas po ilgo ir varginančio Neilo Armstrongo gyvenimo etapo, susijusio su „Apollo 11“ misija, buvo pateiktas tik pačioje pabaigoje ir tai per pakankamai neišvaizdžią prizmę. Tai leidžia suprasti, kad šiame filme ne tai buvo svarbiausia.
Visumoje, filmas gavosi tikrai geras. Žinoma, į geriausių titulus jis tikrai nepretenduos kaip du ankstesni režisieriaus darbai, bet kaip biografinė drama apie neįprastą asmenybę jis išties priverčia jausti malonumą nuo kiekvienos rodomos minutės. Todėl bent jau man tos dvi su puse valandos prabėgo labai greitai. Tačiau kas tikisi įtampos prifarširuotos pramogos kaip „Marsietis“ ar „Gravitacija“ nusivils. Tai ne tokio pobūdžio filmas.
Techninė juostos pusė
Filme gerai pasidarbavo ne vien tik režisierius su scenaristais, bet dar ir už techninę pusę atsakingi profesionalai, kuriems pavyko išgauti labai tikrovišką vaizdą.
Kameros darbas nuostabus dėl daugelio priežasčių – pirmiausia, visi išbandymai, kurie buvo rodomi filme, pateikti iš tokios perspektyvos, kad žiūrovas ne tik galėtų stebėti astronautų kančias, bet dar ir pats savo kailiu pajusti psichologinį spaudimą, kuris sklido iš ekrano pusės kiekvieną kartą, kai tik buvo išbandomas koks nors naujas treniruoklis.
Taip pat labai kruopščiai kameros dėka buvo susitapatinta su herojų emocijomis ir situacijomis, į kurias kiekvienas iš jų patekdavo. Todėl vizualiai gavosi tikrai stiprus efektas.
Specialiųjų efektų juostoje beveik nėra, todėl viskas, kas yra rodoma, pateikiama iš natūralios pusės. Bet tai nenuostabu, nes filmo režisierius yra senosios Holivudo mokyklos gerbėjas, o ne Michaelo Bay‘aus pasekėjas.
Garso takelis taip pat stulbina. Bet čia nieko keisto, nes už jį buvo atsakingas dviejų „Oskarų“ laureatas Justinas Hurwitzas, kurio ankstesni darbai „Kalifornijos svajos“ ir „Atkirtis“ taip pat turėjo stiprų poveikį. Kiekviena melodija, kiekvienas menkiausias skambesys ar ilgesnė muzikinė kompozicija puikiai įsipaišė į rodomą veiksmą.
Vaizdo montažu irgi negalima skųstis, nes istorija šiame filme pateikiama labai atsakingai – neskubant, bet tuo pačiu ir neišsiplečiant iki negalėjimo. Garso montažas puikus dėl vienos paprastos priežasties – jis filmui suteikia solidų tikroviškumo pamatą stebint su technika susijusias scenas.
Be abejo, dar daug dėmesio čia yra skiriama ir pačiam laikotarpiui, todėl visos dekoracijos, herojų madų demonstravimai ir pagal anų laikų dizainą įrengtos patalpos, skleidė tą pašėlusią septintojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigos aurą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šioje juostoje kaip ir dviejuose prieš tai pasirodžiusiuose Damieno Chazelle‘io filmuose yra demonstruojama aukščiausios klasės vaidyba.
Aktorius Ryanas Goslingas, kuris antrą kartą bendradarbiauja su „Oskariniu“ režisieriumi, atliko bene geriausią savo karjeros vaidmenį. Jis ne tik emocionaliai sugebėjo perteikti savo vaidinamą personažą iš žmogiškosios pusės, bet dar ir suteikti žiūrovams labai atvirą žvilgsnį į nelengvą astronautų dalią testuojant savo kūno galimybes. Jis pats atliko visus išbandymus be jokių pagalbininkų, todėl dažnai jo veide buvo galima matyti ne itin džiaugsmingai atrodančius pojūčius.
Jam talkinanti Claire Foy irgi pasidarbavo iš peties. Aktorė įkūnijo Neilo Armstrongo žmoną Džanet, kuriai vyro troškimas pasiekti neįmanomą virto tikru pragaru tiek jai, tiek ir jų atžaloms. Tai labai stipri rolė, kuri, manau, bus pastebėta JAV kino meno ir mokslo akademijos narių.
Galima žavėtis ir antraplanius personažus įkūnijusiais aktoriais. Įsimintiniausiu iš jų tapo Corey‘is Stollas, kuriam teko suvaidinti Neilo Armstrongo kolegą Bazą Aldriną, bei Jasono Clarke‘o atliktas Edas Vaitas. Abu aktoriai kaip ir pagrindinių rolių atlikėjai irgi sugebėjo įnešti į filmą pakankamai nemažai emocionalų akimirkų.
Taip pat juostoje vaidino ir kiti žinomi aktoriai kaip Ciaranas Hindsas Shea Wighamas, Kyle‘as Chandleris, Pablo Schreiberis ir Lukas Haas.
Verdiktas
„Pirmasis žmogus“ – emocionaliai jaudinanti ir psichologiškai sudėtinga biografinė drama, kuri kardinaliai išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio kino projektų dėl savo patraukliai vystomos dokumentinio stiliaus pasakojimo manieros bei tikroviškai atrodančių techninių sprendimų.
Filmo anonsas: