Apie ką mes čia...
Vienuolikos kilometrų vandenyno gylyje įsikūrusiai laboratorijai ir joje dirbantiems mokslininkams gresia didelė nelaimė. Milžiniškas žemės drebėjimas suniokoja dalį pastato, todėl visi likę žmonės turi kuo skubiau iš ten evakuotis. Vienintelis būdas išnešti sveiką kailį – kelionė per vandenyno dugną į netoli esantį apleistą naftos gręžimo bokštą. Tačiau mokslininkai nenutuokia, jog ne gamtinis kataklizmas yra didžiausias jų priešas, o vandenyno dugne tūnančios pabaisos, kurias jie pažadino.
Kūrinio turinys
Fantastiniai vienos uždaros patalpos siaubo trileriai tampa vis retesniais svečiais kino teatrų repertuaruose. Ir nesvarbu, ar kalbama apie žmogėdras ryklius, kaip filme „Gili žydra jūra", ar su kosminiais eksperimentais susijusius trilerius „Gyvybė" ir „Prometėjas". Tiesiog žanras merdėja ir tokie projektai kaip šis studijos „20th Century Fox" filmas yra tikra atgaiva sielai. Bent jau jeigu kalbėtume apie visai kokybišką, nors ir vienkartinę pramogą kino salėje.
Juostą „Po vandeniu" galėčiau įvardinti kaip fantastinio siaubo žanro kokteilį, sudarytą iš 1979 metų Ridley'io Scotto hito „Svetimas" bei plačiai auditorijai ne itin žinomo 2009 metais pasirodžiusio fantastinio trilerio „Pandorum". Būtent šiais filmais ir buvo įkvėptas režisierius bei scenaristai, kurie pabandė ekrane sukurti tikrą siaubą. Iš dalies jiems pavyko tai padaryti, nes atmosfera filme ir nežinomybė, kuri jį gaubia, tikrai privertė ne vieną kartą įsitempti peržiūros metu.
Pats pasakojimas nėra labai genialus. Tai itin paprasta ir ne vieną kartą matyta istorija apie išgyvenimą ne itin lengvomis sąlygomis. Prie to pridėkime dar pabaisas, kurios nenori nieku gyvu paleisti naujo grobio iš savo šlykščių letenų, ir gausime standartinį siaubo trilerį, kuris laiko įtampoje iki pat finalinės scenos. Ir, mano nuomone, to visiškai pakanka norint gauti neblogą adrenalino dozę bei patirti išties kraupiai atrodančią pramogą. Panašiai jaučiausi žiūrėdamas Johno Carpenterio „Padarą". Aišku, jokiu būdu nenoriu lyginti klasikos su šiuolaikiniu kinu, nes tai būtų ne itin etiška, bet efektas bent jau buvo tikrai panašus, jeigu kalbėčiau apie patį siaubo faktorių.
Personažai filme šiek tiek nuvalkioti, bet kartu jiems neįmanoma nesimpatizuoti. Kiekvienas iš herojų turi savo požiūri į susiklosčiusią situaciją, kiekvienas bando savais būdais pasiekti tikslą ir kiekvienas iš jų pačiose nepavydėtinose situacijose parodo tikrąją žmogiškąją prigimtį. Nesvarbu, ar tu esi geriausias draugas, bet prieš norą išlikti gyvam tu esi niekas. Ir ši mintis filme pabrėžiama bent kelis kartus.
Kas dėl veiksmo, tai jo filme pakankamai. Visgi tai trileris, todėl ir įtampos, ir netikėtų situacijų čia irgi yra, kas neleidžia nuobodžiauti kino salėje. Bet, kaip jau rašiau, tai nėra labai iškilios idėjos filmas, todėl tam tikrais momentais atrodys, kad jau kažkur tai esate matę. Tačiau atmetus tokias mintis, pavyko išties pagirtinas darbas. Ypač, kai pastaruoju metu tokių filmų beveik nekuriama. Todėl jeigu esate panašių temų ir žanro gerbėjai, manau, kaip ir aš, patirsite kino salėje visai neblogą pramogą.
Techninė juostos pusė
Filmo išorė taip pat nebloga. Taip, čia nėra labai didingų specialiųjų efektų ir čia kartais pasimato labai į akis krentantis CGI, bet tą atmetus, turime visai neblogą meninį apipavidalinimą. Tiek herojų kostiumų dizainas, pačios dekoracijos ir patalpų išdėstymas tikrai vykęs. Dėl to ir patį filmą yra malonu žiūrėti.
Didžiausiu turtu, jeigu kalbėsime apie techninius juostos aspektus, čia tampa kameros darbas, kuris itin kruopščiai ir kartu dinamiškai pateikė mums veiksmą ir siaubo elementus, kuriais kartais negali pasigirti net tam pačiam siaubo žanrui priklausantys projektai.
Dėl kitų aspektų, tokių kaip garso takelis bei garso ir vaizdo montažas, priekaištų neturiu, nes kaip jau rašiau anksčiau, filmas nekelia jokių neigiamų emocijų, tad ir atmosfera, įtampa ir išdėstytos scenos atrodo visiškai tvarkingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Daug metų rašiau apie tai, jog Kristen Stewart nemoka vaidinti ir beveik visose savo rolėse vaizduoja medį. Ir iki šiol nekeičiu nuomonės – ji tikrai medinė aktorė. Tačiau pastaruoju metu kiek tenka žiūrėti filmų su ja, ji maloniai nustebina. Visai neseniai buvo „Čarlio angelai", kuriuos būtent ji ir tempė, o dabar pasirodė ir šis trileris. Ji jame neerzina, neblogai vaidina ir netgi šiek tiek primena kultinę Elen Ripli iš „Svetimo". Ir to tikrai pakanka, kad ji ir jos vaidinamas personažas nekeltų nemalonių įspūdžių.
Juostoje pasirodo ir vienas iš žinomiausių Holivude dirbančių prancūzų aktorių – Vincentas Casselis. Nepasakyčiau, kad tai iškiliausia jo rolė ar viena iš tokių geresnių, bet kaip ten bebūtų, jis paperka savo charizma, nes tiesiog į jį malonu žiūrėti bet kokiame kino projekte.
Iš kitų aktorių išskirčiau ne ką mažiau charizmos turintį T.J. Millerį, žavią Jessicą Henwick ir Johną Gallagherį jaunesnįjį. Priekaištų jiems irgi nėra, nes kiekvienas iš jų tvarkingai atliko savo kaip aktorių funkcijas.
Verdiktas
„Po vandeniu" – maloniai nustebinantis fantastinis siaubo trileris, kuris visais būdais bando būti panašus į legendinį „Svetimą". Žinoma, pasiekti Ridley'io Scotto juostos lygį šiam režisieriaus Williamo Eubanko kino projektui nėra lemta, tačiau jis irgi turi savitų pliusų, kuriais tampa įtampos nestokojantis ir dinamiškai pateiktas siužetas, akis džiuginanti išorė bei visai neblogas aktorių kolektyvas, leidžiantis su jų vaidinamais personažais patirti tam tikrą vandenyno dugne tūnantį siaubą.