Apie ką mes čia...
Lietuvoje surengiamas neeilinis šou – „Pavydo žaidynės“, kuriame gali dalyvauti bet kuris šalies pilietis. Tačiau laimė nusišypso trims komandoms – smagiai nusiteikusiems jaunuoliams, draugiškai šeimai ir gyvenimo skonį norintiems pajausti senjorams. Jų visų užduotis paprasta – savo atostogomis jie turi sukelti visos šalies pavydą, o už tai nugalėtojai bus apdovanoti 30 tūkstančių eurų čekiu. Žinoma, viskas prasideda ne taip, kaip buvo planuota iš pat pradžių...
Kūrinio turinys
Tai bus šiek tiek kitokia apžvalga, nei tos, kurias aš dažnai rašau. Visgi beveik kiekviename filme galima rasti pozityvių akimirkų, kurias aš stengiuosi paminėti ir pabrėžti, dėl ko būtent verta pamatyti vieną ar kitą filmą kino salėse. Žinoma, dažniausiai tai būna brangiai kainuojantys Holivudiniai filmai, kurie gal ir nesugeba pateikti kažko naujo, nustebinti siužetiniais vingiais ar sugraudinti širdžių dėl itin jautriai papasakotų įvykių, nes jų tikslas – vienkartinė pramoga. Todėl net ir tokie kino projektai kaip nežinia kuri „Transformerių“ dalis dažnai leidžia patirti nemažai smagių akimirkų kino salėse. Ir bent už tai galima padėkoti pinigų ištroškusioms kino studijoms, kurios ir pačios supranta, jog į jų filmus einama vien tik dėl specialiųjų efektų ir veiksmo.
Bet kai kalba pasisuka apie mūsų nacionalinius kino projektus, situacija tampa dvejopa – galima sulaukti visai neblogų ir puikių filmų kaip „Šventasis“, „Ekskursantė“, „Kaip pavogti žmoną?“, „Tarp mūsų berniukų“ ar „Lošėjas“ arba tokių niekingų juostų kaip „Patriotai“, „Kunigo naudą velniai gaudo“ ir „Gautas iškvietimas 3“, kurias sunkiai pavadinsi filmais, nes jie nėra verti kino vardo. Todėl itin skeptiškai žiūriu į kiekvieną kino teatre pasirodantį lietuvišką filmą.
Panašiai buvo ir su šia režisieriaus Simono Aškelavičiaus juosta. Vien tik pamačius rugsėjo mėnesį pirmus šio filmo anonsus, pasišlykštėjau, bet vėliau, kiekvieną kartą prieš kino filmų seansus matydamas, kaip šį filmą bando įbrukti kino žiūrovams, pradėjau netgi jo laukti, nes man buvo smalsu, ar šis filmas taps blogiausiu lietuvišku filmu istorijoje.
Atsakymas paaiškėjo jau po pirmų penkių šio „balagano“ minučių. Vieną vienintelį kartą norėjau išeiti iš kino salės po penkiolikos minučių peržiūros ir tai buvo filmas „Patriotai“. Galvojau, jog tada su šia mano minima pono Rolando Skaigirio produkcija buvo pasiektas lietuviško kino dugnas. Bet pasižiūrėjęs „Poilsiautojus“ suvokiau, jog dugne buvo paslėptas rūsys, iš kurio ir išlindo ši niekinga juosta.
Ir, žinote, aš tikrai nežinau, kokiai žmonių grupei yra orientuotas šis naftalinu prasmirdęs ir puikiai kūrybinę režisieriaus impotenciją parodantis kino projektas. Nes dėl pirmų „Zero“ dalių yra aišku, jog tokius filmus mėgsta žiūrėti sportiniais kostiumais pasipuošę pavojingų rajonų intelektualai bei jų erudicija pasižyminčios draugės su peroksidinės ir anglių spalvos plaukais, „Moterys meluoja geriau“ žiūri namų šeimininkės, pensininkės ir provincijų gyventojai, na o kokius nors filmus sekso tema kaip „Nepatyręs“ lanko jaunimas ir tie, kuriems namuose lytiniai santykiai yra kažkoks tabu. Ir tai nėra blogai. Kiekvienam žmonių ratui pagal jų išprusimo lygį yra priskiriami tam tikri filmai, tačiau čia aš pasimečiau.
Šios juostos kūrėjai aiškiai davė suprasti, ką galvoja apie mūsų liaudį, išleisdami kino teatruose tokį filmą. Atsiprašau už žodį „filmas“. Čia lygiai tas pats būtų, jeigu režisierius, prodiuseriai, scenaristai ateitų į salę ir spjautų į žiūrovus, kartu juos pasiųsdami ant trijų rusiškų raidžių.
Blogiausia, jog jie suvokė, kad galės užsidirbti. Tą parodo pilnos kino salės. Ironiškiausia, jog žmonės, atėję į šią taip vadinamą komediją, bent jau tame seanse, kuriame man teko lankytis, nė karto nenusijuokė, o trečdalis iš jų paliko salę net šiai nesąmonei neįpusėjus. Įsivaizduoju, kaip jiems buvo skaudu sumokėti 6-7 eurus ir gauti lyg skuduru per veidą.
Žinoma, dabar Jums iškyla klausimas, kuo būtent šis filmas man neįtiko, nes dar nebuvau parašęs priežasčių, dėl ko jis toks blogas. Taigi, tuoj viską paaiškinsiu.
Pirmiausia, šis apgailėtinas filmas neturi visiškai jokios siužetinės struktūros. Tai yra kadrų mėsmalė, kurią žiūrint norisi vemti dėl ekrane rodomo visiškai nejuokingai atrodančio absurdo. Na, paprasčiau kalbant, įsijunkite „Youtube“, paimkite kokius nors telefonu filmuotus video, sujunkite juos kartu ir gausite kažką panašaus į šio filmo istoriją.
Antra – filmas bando būti juokingas, lyg jis parodijuotų realybės šou kaip „Du Barai“. Kas matę šią laidą, suvoks, kokio lygio juokeliai yra čia. Bet, deja, tai nėra juokinga, tai yra graudu ir visiškai neskoninga. Humoras gali būti kvailas, bet ne ant tiek. Net „Gautas iškvietimas 3“ palyginus su šio filmo „bajeriukais“ atrodo kaip šedevras.
Trečia – stereotipai apie lietuvius kaip girtuoklių tautą. Iš šono atrodo, kad mūsų žmonės negali kitaip leisti laiko, kaip tik privartojus alkoholinių gėrimų ir prišniojus kokių nors įstatymiškai uždraustų preparatų. Ir čia buvo pats blogiausias filmo momentas. Nes patikėkite, tokios akimirkos priversdavo jausti svetimą gėdą dėl juostos kūrėjų bandymų prajuokinti publiką. Deja, bet nuogais užpakaliais ir peniais prajuokinti galima nebent visiškai besmegenį degradą, kuris net nesuvokia kokioje planetoje randasi.
Apie keiksmažodžius, nevykusias herojų situacijas, kurios turi atrodyti juokingai, net nepasakosiu, viską galite pamatyti šio filmo anonse. Veikėjai... Tas pats. Kvailų stereotipinių proto invalidų šou, kuriems niekas gyvenime nepadės. Ir nors nesilankau tokiose kompanijose, bet manau, kad net ir patys didžiausi konfliktinio charakterio „marozai“ taip nesielgia, kaip šiame filme pateikti herojai. O čia yra visai normalūs žmonės, kurie varžosi dėl prizo. Kas ką sakytų, bet lietuviai yra konservatyvūs žmonės, kuriems svarbu, kaip į juos žiūrės aplinkiniai, todėl tokių situacijų nepamatysi net per „Farus“, „24 valandas“ ir „TV pagalbą“.
Iš kino seanso Išėjęs kupinas nevilties nuėjau į artimiausią „McDonald‘s“ ir pasinėriau į greito maisto oazę, norėdamas bent akimirkai užsimiršti. Patikėkite, mano draugai, geri pažįstami ir šiaip žmonės, su kuriais tenka bendrauti tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir darbe, patyrė ne mažesnį diskomfortą žiūrėdami šį niekalą. Raginu gerai pagalvoti prieš einant į šį filmą. Geriau tuos pinigus paaukokite kokiam sergančiam žmogui, atiduokite benamiui ar už juos ką nors nupirkite kokiam nors senyvo amžiaus žmogui, kuris negali sudurti galo su galu, nei prisidėkite prie „Poilsiautojų“ rėmimo. Nes patikėkite, šiai juostai atsipirkus, neužilgo sulauksime dar ir jos tęsinio.
Techninė juostos pusė
Techniškai čia toks pats „balaganas“ kaip ir su siužetine linija. Montažas klaikus, garso montažas irgi ne ką geresnis. Tik prie kameros darbo prikibti negaliu, nes filmas buvo kuriamas kaip „mocumentary“, todėl šiuo atveju viskas yra kaip ir pagal taisykles. Tačiau garso takelis tai kažkas apgailėtino. Jeigu ne Marijono Mikutavičiaus hitas „Pasveikinkit vieni kitus“, išvis ausys užsilinktų nuo to prasto popso, kuris erzino ne ką mažiau nei buki personažai ir jų išdaigos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai... Aš iki šiol nesuvokiu, ar šio filmo aktoriai bent filmo scenarijų prieš pasirašant sutartį, ar juos kažkas užhipnotizavo, kad jie sutiko čia vaidinti? O gal režisierius su komanda atėmė pasus ir privertė juos arti? Šitos paslapties manau neįmintų pats Šerlokas Holmsas su Erkiuliu Puaro. Bet, bala nematė.
Manau puikiems aktoriams kaip Giedrius Savickas, Gabija Jaraminaitė, Larisa Kalpokaitė ir Arvydas Dapšys turėtų būti gėda, kad jie čia pasirodė. Na, kam taip švaistyti savo talentą? Nesuprantu. Nes nei personažai kažkokie šaunūs gavosi, nei aktorių potencialas buvo iki galo išnaudotas.
Dėl jaunimo tai priekaištų neturiu. Energijos yra, pakvailioti galima, todėl nenuostabu, kad visi jie bent jau atrodė kažkaip įtikinamai. Na, tiesiog, būtent jų dalis žiūrėjosi visai neutraliai. Išskirčiau čia Vaidotą Grincevičių ir Artūrą Svorobovičių, kurie pasirodė smagiausiai, na, bet jie ir „Gautame iškvietime“ buvo vieni iš kiečiausių vaidmenų atlikėjų. Bet, visgi geriau jau vyrukai ir vėl suvaidintų Troškūnų ekipažą ir dievobaimingą Plecykiną.
Verdiktas
„Poilsiautojai: Pavydo žaidynės“ – be abejonių, lietuviško kino dugnas, kuris buvo kuriamas dėl vienos paprastos priežasties – pažeminti Lietuvos piliečius ir spjauti visiems kino žiūrovams į veidą bei tuo pačiu dėka jų naivumo užsikalti pinigus kitiems panašiems niekalams, kuriuos bežiūrint malonumo nepajustų net ir pats didžiausias degradas, gyvenantis patvory kažkokio užmiršto kaimo užkampyje.
Filmo anonsas: