Apie ką mes čia…
Pastebėję, kad su jų dukra Rozali yra kažkas negerai, Danielius ir Teresa nusprendžia kreiptis pas žiniuonę, kuri galimai galėtų išgelbėti mergaitės sielą. Tačiau vos tik pamačiusi mergaitę, žiniuonė suvokia, jog vienintelis būdas išlaisvinti Rozali nuo amžinų kančių pragare yra tik jos mirtis senovinių apeigų metu.
Kaip pasielgs mylintys tėvai? Ar jie ryšis nužudyti savo atžalą? O gal yra kitas būdas ją išlaisvinti? Visai netrukus prasidės gėrio ir blogio kova dėl Rozali sielos, kurioje nežinia, kas nugalės.
Kūrinio turinys
Štai ir vėl Lietuvos kino ekranus pasiekė labai prastos prabos siaubo žanrui priklausantis projektas, kuris kokiais gūdžiais 2000-2010 metais iš karto keliautų į DVD lentynas šalia B kategorijos filmų, o ne šmėžuotų dideliuose ekranuose. Ir taip, nuoširdžiai manau, kad tokio pobūdžio filmai neturi teisės būti rodomi kine, nes tai yra elementariai televizijai skirta pigi produkcija, kurią įvairūs kanalai dažnai superka tik dėl vieno tikslo – užpildyti eterį.
Bet, taip gavosi, kad pasižiūrėjau šią juostą kine ir nusprendžiau jai skirti šiek tiek dėmesio, nes nors ir koks didelis būtų mano nepasitenkinimas, filmą visgi galima žiūrėti. Todėl jeigu ir Jūs susigundysite pasižiūrėti šį filmą kine, perspėju iš karto dėl vieno svarbaus aspekto – monotonijos.
O taip, filmas kelia milžinišką nuobodulio jausmą pirmoje pusėje, kuri, kaip ten bebūtų, atrodo dar pakenčiamai, ko, aišku, negalėčiau pasakyti apie antrą aktą. Ten jau be šypsenos žiūrėti man neišėjo, nes siužetiniai sprendimai atrodė taip kvailai ir nuvalkiotai, jog net klišiniai siaubo žanrui būdingi elementai bei „siaubo šokliai“ negalėjo išgelbėti šio pasakojimo nuo absurdiško finalo.
Tad ir siaubo filme beveik nėra, o jeigu jis ir yra, tai atrodo labai nekokybiškai ir tuo pačiu nuspėjamai.
Pati istorija galbūt būtų ir nebloga, nes kai kurie mistiniai motyvai ir pats dramaturginis pateikimas turėjo potencialo, bet jis buvo visiškai neišnaudotas, o pati idėja vienu momentu pavirto į labai neskoningą farsą su sunkiai suvokiamais ir jokios logikos neturinčiais netikėtumais.
Vienu momentu atrodė, kad kūrėjai nusprendė pavedžioti žiūrovą už nosies, pateikdami neva nenuspėjamai atrodančius siužetinius sprendimus, bet atsižvelgus į tai, kaip buvo vystoma visuma, nuspėti scenaristų žingsnius buvo galima iš karto.
Veikėjai filme nekokie. Kodėl? Nes jie tiesiog nykūs ir neįdomūs kaip asmenybės, todėl patikėti jų išgyvenimais ir kartu susitapatinti su jais bent jau man buvo neįmanoma. Ir tikiu, kad daug kas iš salėje sėdinčių žmonių pasijuto panašiai, nes vietoje gyvų ir įdomių personažų istorijų, mums buvo pateikta visiškai kreivai atrodanti ekspozicija. Jau aš nekalbu apie antrąjį aktą, su kuriuo vienu momentu buvo pramuštas tikras klišių dugnas. Bet čia jau noriu išvengti „spoilerių“, todėl patylėsiu.
Trumpai tariant – filmas labai prastas ir, mano nuomone, vienas blogesnių žanro atstovų per kelerius metus, nors, aišku, pasitaikė ir prastesnių, kurie pavertė peržiūras į agoniją. Čia bent jau to teko išvengti.
Techninė juostos pusė
Su techniniais sprendimais buvo padirbėta vidutiniškai. Ne, tai nėra labai jau blogai vizualiai atrodantis projektas, bet jo produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas prilygsta tiems B kategorijos darbams, kurie beveik visuomet aplenkia kino sales. Todėl mėgautis čia buvo galima nebent visai pakenčiamu garso takeliu ir tvarkingu kameros darbu, o vaizdo montažas ir pats garsas buvo tikrai klaikūs.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nesakyčiau, kad šioje juostoje susirinko vaidybos diletantai, nes tai būtų melas. Aktorių filmas turi neblogų, o ir jie vaidino tikrai pakenčiamai, todėl labai jau kažko kritikuoti nenoriu. Man visai neblogai susižiūrėjo Steve‘o Monroe‘o įkūnytas Džonas Driskolas, o ir pagrindiniame vaidmenyje atsidūrusi Madeleine McGraw buvo gera, todėl tikiu, kad ateityje apie šią merginą mes dar išgirsime.
Vince‘as Duvallis, Willas Klipstine‘as, Amanda MacDonald ir Jamie‘is Bozianas taip pat pademonstravo tvarkingą vaidybą, nors jų personažai buvo išties nykiai pateikti ir tiesiog neįdomūs.
Verdiktas
„Prakeiktoji“ – dar vienas neįdomus, nuobodžiai atrodantis, klišinis ir visiškai nebaisus siaubo žanrui priklausantis projektas, kuris prieš kokius du dešimtmečius geriausiu atveju būtų išleistas į DVD, o ne į dideles kino sales, kuriose jam nėra ką veikti. Gaila tik dėl vieno, jog visai nebloga koncepcija bei pati idėja nebuvo deramai įgyvendintos, nors potencialas tam tikrai matėsi.