Ir dabar, po 3 metų pertraukos, jis vėl šturmuoja kino teatrus su savo nauju kino hitu – „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“. Ar jam ir vėl pavyko pranokti save? Štai, kur itin svarbus klausimas, į kurį aš pabandysiu atsakyti Jums šioje trumpoje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Netikėtai nuo širdies smūgio mirus laikraščio „Prancūzijos kronikos“ vyriausiajam redaktoriui Artūrui Hovicerui jaunesniajam, laikraščio leidyba yra sustabdoma, o finaliniam numeriui yra rengiamas trijų ankstesnių laikraščių straipsnių ciklas. Čia bus atiduota pagarba ilgamečiam redaktoriaus darbui ir svarbiausiems įvykiams, kuriuos jis publikavo.
Kūrinio turinys
Kaip ir visi save gerbiantys kino mylėtojai, labai laukiau naujojo Weso Andersono darbo, nes šis kino kūrėjas visuomet sugebėdavo papasakoti įdomią ir subtiliai šmaikščią istoriją, kuri būdavo papildyta geru humoru ir kuriozinėmis situacijomis. O kai dar pamačiau pirmąjį šio filmo anonsą, jis akimirksniu pateko į mano laukiamiausių 2021 metų juostų dešimtuką. Filmas turėjo pasirodyti prieš metus, tačiau dėl COVID-19 pandemijos premjeros žiūrovams teko laukti ištisus metus.
Ir, mano nuomone, filmas - išties žiūroviškas, nors savo pateikimu nelabai ir besiskiriantis nuo kitų režisieriaus darbų. Kodėl tai pasakiau? Elementariai dėl to, jog kartais atrodo, kad kai kurie kino kūrėjai užsižaidžia su tuo pačiu stiliumi ir metus iš metų nieko nekeičia. Su Wesu Andersonu yra šiek tiek kitaip. Nors jo filmai ir yra labai panašūs, visgi jis kartais žengia ir į animaciją, kuri leidžia žiūrovams pailsėti nuo dar vienos subtilios absurdo dozės, kuri visuomet perpildo jo darbus.
Po mano anksčiau minėto „Oskarinio“ 2016 metų projekto, mes gavome „Šunų salą“, kuri leido atitolti keliems metams nuo tipinio Weso Andersono vaidybinio kino. Bet čia jau išsiplėčiau, todėl reikia grįžti prie šio naujojo filmo.
Ką gi šis naujas filmas siūlo? Jis siūlo tris skirtingas ir itin įdomiai perteiktas istorijas, kurios leidžia persikelti į XX amžiaus Prancūziją ir įsijausti į tuometinį gyvenimo būdą. Taip pat filmas priverčia pasinerti ir į tų istorijų ištakas, kuriomis tampa žurnalistinis darbas. O tokio pobūdžio darbas, kaip buvo teigiama pristatant šį filmą, tapo asmeniniu režisieriaus Weso Andersono „meilės laišku“ žurnalistams ir žurnalistikai.
Su tuo yra žaidžiama visos juostos metu, kad žiūrovas galėtų suvokti, su kokiais sunkumais bei situacijomis kartais yra priversti susidurti žurnalistai ir reporteriai. Viskas, žinoma, buvo pateikta per humoro prizmę, smagių situacijų filme netrūksta.
Įdomiais personažais ši juosta irgi yra papuošta, todėl ją smagu stebėti ir mėgautis vieno ar kito veikėjo pasirodymu. Jų čia tiek daug, jog įsiminti bent kelių iš jų vardus bus, manau, nemenkas laimėjimas bet kam, kas įdėmiai stebės vystomus ekrane įvykius. Tiesa, kad ir kokie įdomūs bei charizmatiški tie personažai būtų, visgi juos puošia ne įvaizdis, o dialogai. Ir kaip pridera Wesui Andersonui, dialogai filme fantastiški.
Išsiplėtus dar labiau, neišvengčiau „spoilerių“, kurių nuoširdžiai pats nekenčiu, nes jie sugeba tik sugadinti nemačiusiajam filmo įspūdį. Todėl apibendrinamas pasakysiu, kad jeigu Jums patinka Wesas Andersonas ir jo pasakojimo maniera, ši juosta nenuvils, nes tai yra tiktų tikriausias Wesiškai Andersoniškas darbas.
Techninė juostos pusė
Techniškai šis filmas atrodo kaip tipinis Weso Andersono projektas, kurio pagrindu tampa spalvingumas ir simetriškai pateiktas vaizdas. Jį ganėtinai įdomiais bei kartais ekspresyviais kameros judesiais papildo operatoriaus darbas. Produkcijos dizainas tipinis šiam režisieriui, kaip ir bendras meninis apipavidalinimas, bet, kaip ten bebūtų, kiekviename jo filme pristatytos dekoracijos, kostiumai, šukuosenos ir grimas visuomet pavergia, nes yra žaidžiama su žiūrovo vaizduote.
Neatmeskime ir kitų šios juostos techninės dalies privalumų. O kalbu aš apie mielą ausims garso takelį, kurį mums padovanojo „Oskaro“ laureatas Alexandeʼas Desplatas. Taip pat galime išgirsti specialiai šiam filmui pritaikytus kūrinius - Jarviso Cockkerio „Aline“, Grace Jones „I‘ve Seen That Face Before“, Guso Viseuro „Fiasco“ ar Chantal Goya „Tu M‘as Trop Menti“. Vaizdo ir garso montažas šiame filme irgi yra pagirtinas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žiūrėdamas tokių kino meistrų kaip Quentinas Tarantino ar Stevenas Soderberghas režisuotus projektus, visuomet žavėjausi tuo, kad jie į savo filmus sugeba sukviesti ne tik milžinišką skaičių žymių aktorių, bet dar ir leidžia tiems aktoriams pasireikšti net ir pasirodžius ekrane vos kelioms akimirkoms. Tačiau pasižiūrėjus šį naują Weso Andersono filmą, mano paminėti kino kūrėjai gali slėptis po pernykščiais lapais, nes tokio žvaigždyno, koks pasirodė čia, joks kitas filmas neturėjo ir abejoju, ar greitai turės.
Tad nemanau, kad verta gilintis į kiekvieno iš šio filmo aktorių vaidybą, nes visi iki vieno buvo nepakartojami. Tarp žvaigždžių - Benicio Del Toro, Adrienas Brody‘is, Tilda Swinton, Lea Seydoux, Frances McDormand, Timothee‘is Chalametas, Jeffery‘is Wrightas, Billas Murray‘us, Mathieu‘as Almaricas, Owenas Wilsonas, Steve‘as Parkas, Tony‘is Revoloris, Christopheris Waltzas, Rupertas Friendas, Lievas Schreiberis, Saorse Ronan, Edwardas Nortonas, Elisabeth Moss, Anjelica Huston, Jasonas Schwartzmanas, Willemas Dafoe ir dar daugelis kitų.
Net paskaudo pirštai vardinti aktorius, kuriuos į savo filmą pakvietė Wesas Andersonas. Ir išskirti kažko nenorėčiau, nes, mano nuomone, kiekvienas iš jų buvo savo vietoje. Ir nesvarbu, ar ekrane šmėžavo kelias minutes, ar daugiau.
Taip pat manau, kad be Weso Andersono pavardės, toks aktorių kolektyvas tampa rimtu argumentu apsilankyti kine ir pasimėgauti jų pasirodymais.
Verdiktas
„Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ – vizualiai puikiai atrodantis filmas, kaip ir beveik visi kiti Weso Andersono režisuoti projektai, bet su vienu labai specifiniu niuansu – skirtingai pristatytų ir nederančių su savimi istorijų mišiniu, kurios leidžia ekrane sukurti tikrą šventę akims. Be to, filmas dovanoja greitą ir ekspresyviai pateiktą, įdomią ir nepainią istoriją, kurios cinkeliu tampa charizmos nestokojantys personažai bei juos įkūnijantis neregėto masto aktorių žvaigždynas.
Filmo anonsas: