Apie ką mes čia…
Rašydama populiarius meilės ir nuotykių romanus, rašytoja Loreta Seidž net nenutuokė, jog visai netrukus jai pačiai teks tapti vieno iš savo parašytų romanų heroje. Vieną dieną, reklamuodama savo naująjį romaną, moteris kartu su romano viršelio modeliu Alanu yra pagrobiama vieno turčiaus, kuris tiki, kad jos knygose aprašytas lobis yra tikras. Ar rašytojai ir jos šiek tiek bukam kompanionui Alanui pavyks išsigelbėti? O gal jie iš tiesų ras išgalvotą paslaptingąjį lobį? Į šiuos klausimus nėra jokio atsakymo, bet ant kortos pastatytos judviejų gyvybės.
Kūrinio turinys
Pastebėjau, kad pastaruoju metu nuotykių žanras išgyvena kažkokį renesansą. 2021 metais turėjome „Netflix“ platformoje „Raudonąjį pranešimą“, vos prieš mėnesį kino teatrus šturmavo kompiuterinių žaidimų ekranizacija „Neatrastas“, o kitais metais mus turi pasiekti penktoji „Indianos Džounso“ dalis. Jau nekalbu dar apie kelis kitus projektus, kuriuos ruošia įvairios kino studijos. Ir tarp šių nuotykių žanrui priklausančių projektų atsidūrė šis režisierių Aarono ir Adamo Nee sukurtas filmas „Prarastas miestas“. Iš karto sakau – tai vienas smagiausių ir maloniausių šio žanro kūrinių, kokį man teko žiūrėti per pastaruosius penkerius metus.
Kodėl gi šis filmas toks linksmas? Pirmiausia - dėl jame pateiktos savotiškos satyros kvailiems romaniūkščiams, kuriuos dažnai nusiperka žmonės oro uostose, kad skrydžio metu būtų galima bent kažkiek prastumti laiką. Ir, kai vienas iš tokio tipo romanų pačiai rašytojai tampa tikrove, prasideda visas neįtikėtinai smagus ir be galo žvalus nuotykis su nenuspėjamais siurprizais, kurie netgi gali kainuoti jai gyvybę.
Tik šiuo atveju aš visiškai nenoriu veltis į detales, nes kitaip jau tektų „spoilinti“, o tai Jums sugadintų visą pramogą. Todėl iš dalies paminėsiu tuos filmo momentus, kurie asmeniškai man padarė didžiausią įspūdį, nes jų tikrai pakako, kad peržiūra neprailgtų ir gauta gera nuotaika dar ilgai lydėtų pasibaigus filmui.
Man smagiausiu šios juostos siužetiniu momentu tampa ne pati satyra apie bukus romanus, bet herojai, kurie buvo taip karikatūriškai įtraukti į pagrindinį siužetinės linijos veiksmą, kad kvatojau ne vieną kartą. Dėl jų priimamų sprendimų, požiūrio į įvairias situacijas ir, aišku, šiek tiek „medinių“ dialogų.
Taip pat kiekvienas filmo personažas visai neblogai atspindėjo klasikinius nuotykių filmų herojus, kuriais dažnai papuoštos tokio tipo juostos. Žiūrint į juos galima iš karto atpažinti, koks žinomas filmas tapo įkvėpimu vieno ar kito veikėjo įvaizdžiui. Užtat kokia čia buvo gera chemija tarp Loretos ir Alano – tiesiog neįmanoma jų nemėgti.
Tikrai smagūs, įsimintini ir nuotaiką pakeliantys veikėjai. O ką jau kalbėti apie antrą planą, kuris irgi žavėjo charizmatiškomis personomis.
Filme netrūksta ir veiksmo, ir humoro, ir, kas labai svarbu tokio tipo filmams – nuotykių atmosferos. Todėl bent jau man, šį žanrą mėgstančiam žmogui, buvo didelis malonumas stebėti šią (mano didelei nuostabai) šaunią istoriją. Nors, tenka pripažinti, jog kai tik pamačiau anonsus, galvojau, kad tai bus dar vienas nejuokingas ir perspaustas savo netikusiu humoru projektas. Tačiau kartais malonu klysti.
Tad jeigu mėgstate tokio tipo kiną, manau, drąsiai galite apsilankyti šiame filme. Ypač jeigu Jums pasitaikė sunki savaitė ir norėsite bent kažkiek atsigauti. O pozityvią nuotaiką šis filmas tikrai sugebės suteikti.
Techninė juostos pusė
Tam, kad šis filmas atrodytų prašmatniai ir pompastiškai, kūrėjai jo produkcijai išleido ganėtinai solidžius 75 milijonus dolerių. Kaip komedijai – čia yra milžiniškas biudžetas, bet kaip nuotykių žanro atstovui – pakenčiama suma, kuri ir leido sukurti taip šauniai atrodančia išorę. Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas leido mums pasinerti į įvairiausių pavojų tykantį nuotykį, kuris karts nuo karto labai priminė „Indianos Džounso“ filmus. Ir tai yra vienas didžiausių šios juostos privalumų.
Garso takelis filme sukuria linksmą, nuotykių filmams būdingą ir žvalią atmosferą, todėl nuobodžiauti peržiūros metu tikrai nebus kada, nes įvairios muzikinės kompozicijos tik dar labiau pagyvina rodomą ekrane veiksmą. O kameros darbas prisideda prie to, kad žiūrovas pasijustų taip, lyg būtų atsidūręs visų ekrane rodomų nuotykių epicentre.
Standartiškai tokio tipo filmuose sunku priekaištauti vaizdo ir garso montažui, nes dažniausiai jie pateikiami tvarkingai, kaip ir šiuo atveju.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man labai patinka pramoginiai filmai su Sandra Bullock, nes jie dažniausiai suteikia gerą laiką kino salėje, net jeigu ir jų turinys pakankamai banalus. Bet paskutinį kartą šią vieną brangiausių Holivudo aktorių teko matyti didžiajame ekrane tik 2018 metais - juostoje „Oušeno 8“, todėl netgi galėčiau teigti, kad pasiilgau jos. Ir taip, ji dar vaidino keliuose „Netflix“ platformos filmuose, bet kalba eina būtent apie kino salėje rodomus filmus.
Pagaliau Sandra vėl šmėžuoja kino ekranuose ir ji tai daro geriausiai kaip moka – komediniame amplua. Nesakyčiau, kad tai yra kažkoks išskirtinis jos vaidmuo, bet jis tikrai linksmai pateiktas ir sukeliantis nemažai smagių akimirkų.
Taip pat smagu, kad po ilgos pertraukos į kino ekranus sugrįžo moterų (ir ne tik) numylėtinis Channingas Tatumas, kuriam čia jau antrasis per paskutinius mėnesius filmas. Ir čia jis vaidina tipinį save, bet tai daro kaip visuomet su savotišku žavesiu, o tai tik labiau sustiprina jo ir Sandros Bullock chemiją.
Be šios porelės filme šauniai pasirodė ir tokios žvaigždės kaip pats Haris Poteris, arba tiksliau kalbant Danielis Radcliffe‘as, „Oskaro“ laureatas Bradas Pittas, kartu su Sandra Bullock filme „Piršlybos“ vaidinęs ir seriale „Biuras“ išpopuliarėjęs Oscaras Nunezas bei dar nemažai kitų aktorių.
Verdiktas
„Prarastas miestas“ – išties smagiai pateiktas, neprailgstantis savo beveik dvi valandas trunkančia siužetine linija, pasižymintis charizmos nestokojančiais aktoriais ir turintis sodrų humorą filmas, kurio didžiausiu pliusu visgi tampa žavintis klasikinio nuotykių žanro braižas. O tai leidžia šiai juostai tapti vienu iš maloniausių ir geriausių nuotykių žanro atstovų per daugelį metų.
Filmo anonsas: