Kino juosta, kuri ne tik yra viena iš geriausių 2023 metų kino apdovanojimų favoritų, bet ir vienas geriausių jo karjeros darbų.
Apie ką mes čia…
Viktorijos laikų Londone vieną dieną įvyksta kraupi tragedija – nuo tilto nušoka jauna moteris, vardu Bela. Norėdamas išgelbėti merginą ir ištraukti ją iš mirties gniaužtų, ekscentriškas chirurgas Gudvinas Baksteris ją prikelia su medicinos pagalba, pakeisdamas merginos negyvas smegenis su neseniai gimusio kūdikio. Bela netrukus atsigauna, bet jos mąstymas yra vaikiškas, tačiau tai leis jai iš naujo pažinti pasaulį bei jį supančius žmones.
Kūrinio turinys
Tikriausiai daug kas yra skaitęs Mary Shelley romaną „Frankenšteinas“ arba bent jau žiūrėjęs kokią nors jo ekranizaciją. Tačiau visi bandymai perkelti šį nemirtingą literatūrinį kūrinį neturėjo jokio didesnio išskirtinumo. Na, nebent 2014 metų fantastinis veiksmo trileris „Aš, Frankenšteinas“ turėjo originalesnę viziją, bet pats filmas buvo pakankamai prastas.
Iš geresnių „Frankenšteino“ ekranizacijų būtų galima paminėti klasikinę 1931 metais pasirodžiusią juostą su legendiniu Borisu Karloffu priešaky ir 1994 metais dienos šviesą išvydusią Kennetho Brannagho surežisuotą viziją.
Ir štai, matome dar vieną itin originalų žvilgsnį į šią visiems puikiai žinomą istoriją turinčią viziją. Viziją, kuri nėra oficiali knygos adaptacija, o tiesiog iš dalies primenanti paminėto romano koncepciją. Na, čia panašu į tai, kai savo laikais buvo pasirodęs klasikinis „Nosferatu. Siaubo simfonija“, kurio įkvėpimu tapo Bramo Stokerio romanas „Drakula“.
Tačiau nors ir kokius panašumus su „Frankenšteinu“ turi šis kūrinys, jis savo idėjomis bei gvildenamomis mintimis, mano kuklia nuomone, yra žymiai gilesnis ir tuo pačiu aktualesnis. Ypatingai atsižvelgiant į šių dienų socialinį kontekstą. O temos filme paliestos išties jaudinančios, bet tuo pačiu rimtos. Įdomu dar ir tai, jog režisierius Yorgosas Lanthimosas pabandė jas pristatyti makabriškai komiškame pavidale, kas taip pat suteikė šiai originalumo siužete nestokojančiai juostai milžinišką išskirtinumą. Trumpai tariant, yra iš ko pasijuokti, dėl ko jaudintis ir apie ką pagalvoti.
Juostos pliusu tampa pagrindiniai personažai, be kurių skleidžiamos charizmos ir jiems gerai parašytų dialogų nebūtų tokio stipraus efekto. O kur dar kuriozinės situacijos ir itin makabriškas šio pasakojimo dramaturginis pavidalas. Tad nuo pat filmo pradžios žiūrovai gauna puikią galimybę susitapatinti su veikėjais ir pasinerti į kiekvieno iš jų matomo pasaulio užkulisius per emocionaliai paveikiančią psichologinę prizmę.Simbolių filme taip pat labai daug, todėl raginu filmą žiūrėti įdėmiai, kad galėtumėte juos pastebėti.
Techninė juostos pusė
Kiekvieną kartą žiūrėdamas Yorgoso Lanthimoso filmus patiriu estetinį malonumą, nes šis žmogus moka iš pakankamai originalios, o tuo pačiu, meniškai gražios perspektyvos įtraukti žiūrovus į ganėtinai makabriškai atrodančius pasakojimus dėka vizualių sprendimų. O čia tų sprendimų kaip niekad daug.
Daugžodžiauti man visiškai nesinori, nes manau, kad geriausia būtų patiems pamatyti, koks gi grakščiai estetiškas reginys čia laukia.
Na, o labiausiai čia išsiryškina produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas – kostiumai, grimas, šukuosenos ir dekoracijos. Jau nekalbant apie labai kruopštų kameros darbą. Visumą pagardina ekspresyvus garso takelis su išties jaudinančiomis ir emocionaliai stipriomis muzikinėmis kompozicijomis priešaky.
Aktorių kolektyvinis darbas
Trečią kartą su Yorgosu Lanthimosu bendradarbiaujanti Emma Stone, kurią prieš tai galėjome matyti „Oskarą“ pelniusioje biografinėje dramedijoje „Favoritė“ ir trumpametražiame filme „Bliauti“, šioje juostoje pasirodo išties genialiai. Tad vienas malonumas buvo stebėti jos keistus, bet tuo pačiu išradingus vaidybinius sprendimus, be kurių jos įkūnytas personažas nebūtų toks patrauklus.
Tiesa, ne vien Emma sugebėjo pritraukti dėmesį, nes ir vyriškas kolektyvas turėjo ką parodyti. Pirmiausia – ekscentriškas Dankano vaidmuo, kurį puikiai atliko Markas Ruffalo. Antra – kraupus mokslininkas Gudvinas ir jį įkūnijantis Willemas Dafoe. Vyrukai ne tik iš visos širdies pasismagino filmavimo aikštelėje, bet ir nemažai improvizavo.
Trumpai kalbant, visa trijulė pasidarbavo iš peties, pristatydama ryškius ir labai karikatūrinius veikėjus, ant kurių šarmo buvo statoma ši keista istorija.
Verdiktas
„Prasti reikalai“ – vienas įdomiausių, keisčiausių, meniškiausių ir geriausių 2023 metų kino reginių, kurio pamatu tapo šiuolaikiniame socialiniame kontekste pateikta „Frankenšteino“ interpretacija.
Prie šios išskirtinės Mary Shelley parašyto literatūrinio kūrinio neoficialios kino vizijos prisideda kruopštus graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso atliktas darbas, įtraukiantis scenarijus, nepriekaištinga Emmos Stone, Willemo Dafoe ir Marko Ruffalo vaidyba bei vizuali estetika.