Apie ką mes čia...
Ambicingas ir labai atkaklus jaunuolis Lokhartas savo vadovybės išsiunčiamas į prabangią sanatoriją Šveicarijos Alpėse, kad į Niujorką sugrąžintų kompanijos savininką Pembrouką. Tačiau, jam atvykus į vietą, prasideda dėtis keisti dalykai. Vaikinas galiausiai supranta, jog prašmatniai atrodanti sanatorija tai ne tik priedanga, kuri slepia itin šiurpią paslaptį, bet ir įkalinimo įstaiga, iš kurios niekam dar nepavyko pabėgti...
Kūrinio turinys
Šio filmo laukiau ilgai dėl dviejų priežasčių. Pirmoji iš jų – režisierius Gore‘as Verbinskis, kuris po didelio finansinio fiasko su filmu „Vienišas klajūnas“ pasiryžo sugrįžti prie mistinio siaubo žanro ir pristatyti ne tokį didelį biudžetą turintį projektą kaip ankstesni jo kino darbai. Antroji – juostos tema ir jos panašumas su tokiais žymiais projektais kaip „Kuždesių sala“, „Omaras“, „Stounhersto beprotnamis“ ir „Skrydis virš gegutės lizdo“. Lūkesčiai, žinoma, buvo dideli ir jie savotiškai pasiteisino.
Filmo istorija jau nuo pat pirmų minučių suintriguoja. Ir tai yra puikus režisieriaus Gore‘o Verbinskio žingsnis sudominti žiūrovą tolimesnei filmo peržiūrai, kurią nuo pradžios iki galo gaubia mistikos ir neatskleistų paslapčių šydas. Todėl dėl siužetinei linijai svarbios detalės – tiesos ieškojimo – viskas klostosi labai preciziškai ir sklandžiai. Žiūrovui suteikiama galimybė pačiam filmo metu spėlioti, kas gi iš tiesų vyksta prabangioje sanatorijoje ir kodėl vieni herojai elgiasi keistai, o kiti paslaptingai. Į visus iškilusius klausimus pačioje pabaigoje yra duodamas tikslus atsakymas. Tai gali kažkiek sunervinti, nes visgi norėtųsi labiau užsukto ir ne tokio paprasto istorijos finalo, kokį teko regėti.
Stipriu šios juostos koziriu tampa pati atmosfera, kuri primena gerai apgalvotą, siaubo turintį ir įtampoje laikantį mistinį trilerį, kurio peržiūros metu tenka kelis kartus pasišlykštėti matomais vaizdais, o taip pat pasijusti kaip tikrame beprotnamyje, kuriame gyvena nesugebantys blaiviai mąstyti žmonės. Ir viskas labai primena Martino Scorseses filmą „Kuždesių sala“. Galima netgi teigti, jog šis filmas yra neblogai atrodanti ano, 2010 metų, filmo kopija. Taip pat filmo stipriu niuansu yra pats paslapties aiškinimasis, kuris kelis kartus pakeičia savo kryptį, jog galima gerai susipainioti faktuose. Ir tai vienas didelis malonumas bežiūrint šį filmą, nes dėl įsitraukimo į siužetinę liniją net nepastebi, kaip greitai prabėga laikas. O filmo trukmė nėra tokia maža – 146 minutės.
Herojai filme atlieka labai svarbius vaidmenis, kurie irgi apgaubti paslapties. Iš visų veikėjų galima išskirti tris pagrindinius, kuriais labiausiai susižavi per tas pustrečios valandos sėdint kino salės kėdėje. Lokhartas – tai ne vien eilinis tipas, netinkamu momentu pasirodęs mirtį nešančioje įstaigoje, bet savą istoriją turintis ir su nuolatiniais demonais kovojantis jaunuolis, kurio gyvenimas klostosi tiesiog tragiškai. Įdomus ir nenusibostantis veikėjas, kuris viso filmo metu atsiskleidžia kaip visiškai kitoks personažas, negu buvo pačioje pradžioje. Daktaras Volmeris irgi patraukia akį į savo personą. Paslaptingas, siekiantis bet kokia kaina išsaugoti sanatorijos paslaptį monstras, kurį irgi galima suprasti, kai atskleidžiama tiesa apie jį. Be to, filme žavi ir ne ką mažiau paslaptingai atrodanti Hana. Tikrai įdomus herojus, kuris, nors ir neatsiskleidė iki galo, bet leido suvokti jo problemas ir norus.
Žiaurumo ir akims nemalonių vaizdų netrūksta, bet jie taip estetiškai pateikti, jog nesukelia jokio nepatogumo peržiūros metu. Kaip tik dėl tokių epizodų šis filmas tampa dar labiau patrauklus. Todėl be jokių abejonių šią juostą verta pasižiūrėti kino salėje. Gaila, tik kad po visos tiesos atskleidimo, filmas akimirksniu tampa vienkartiniu projektu, kurį antrą kartą pasižiūrėti norėsis nebent po kelerių metų.
Techninė juostos pusė
Šios juostos peržiūros metu labai žavi ir patys vaizdai, kuriais galima grožėtis visas 146 filmo rodymo minutes. Tiek operatoriaus darbas vertas dėmesio dėl stulbinančių panoraminių vaizdų, tiek ir preciziškai atrodančios dekoracijos, specialieji efektai ir spalvų spektras, sudarantis ganėtinai tamsią ir šiurpą keliančią juostos atmosferą.
Ne ką mažesnę nuostabą kelia ir garso takelis, kuris išėjus iš kino salės dar ilgai skambės galvoje. Gi kiekviena kompozitoriaus Benjamino Wallfischo parašyta šiam filmui kompozicija puikiai dera prie rodomų scenų, kas leidžia sukelti ir stiprų įtampos jausmą.
Garso montažas neblogas, ypatingai keliose staigiose scenose, kurios privers šiek tiek šoktelti iš išgąsčio. Vaizdo montažo darbai atlikti gerai. Nesijaučia nuobodulio ar istorijos vystymo klaidų. Labai tvarkingai ir gražiai viskas sudėliota, kad iki pat galo būtų sunku suprasti, kas iš tiesų slepiasi sanatorijos viduje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Seniai kino ekranuose matytas aktorius Dane‘as DeHaanas pasirodo iš savo geriausios pusės. Jis kaip aktorius moka puikiai susidoroti su savo vaidmenimis, todėl ir čia jam nekilo jokių problemų įkūnyti Lokhartą. Gerai atliktas personažas, kuris emocionaliai sugebėdavo parodyti savo tikrąją esybę.
Aktorius Jasonas Isaacsas irgi pasirodė gerai. Ganėtinai įdomus personažas, kuris visos juostos metu kėlė šiurpą. Vien ko verta ta jo dviveidiška šypsena. O ir jo vaidyba kaip visada įtikinama.
Ne ką mažiau prie filmo gerumo aktorių kolektyve prisidėjo jaunoji Mia Goth, kurią žiūrovai visu gražumu matė Larso Von Triero filme „Nimfomanė“. Aktorė savo vaidmenį atliko gerai. Buvo labai įdomu stebėti jos personažo veiksmus ir emocijas.
Kiti filme pasirodę aktoriai ne tokie įdomūs ir krentantys į akis, tačiau visi jie su savo antraplaniais vaidmenimis susidorojo puikiai. Bežiūrint filmą nebuvo galima pamatyti jokios perspaustos vaidybos. Natūraliai ir įtikinamai.
Verdiktas
„Priešnuodis gyvenimui“ – nuo pradžios iki galo įtraukiantis mistinio pobūdžio režisieriaus Gore‘o Verbinski sugrįžimas į didįjį kiną, kurio varikliu tampa paslaptingai atrodanti, įtampą sukelianti istorija ir jos narpliojimas. Tačiau be stipriai atrodančio siužeto, kuris nepabosta, juosta pakeri ir estetiška technine puse, kurią sudaro nuostabus garso takelis, išvaizdus operatoriaus darbas ir labai patraukli niūri atmosfera.
Filmo anonsas: