Apie ką mes čia...
Pagrobtas iš saulėtos Amerikos žemės ir išgabentas į šalčio apsuptą Aliaską, gabus šuniukas Bakas turi priprasti prie naujų namų ir šeimininkų, kurie priverčia jį dirbti itin sunkius darbus. Ir tai tęsiasi ilgai, kol vieną dieną jis nesusipažįsta su geraširdžiu aukso ieškotoju Džonu Torntonu, su kuriuo jis iškeliauja į nuotykių ir visokiausių staigmenų kupiną kelionę.
Kūrinio turinys
Pastaruoju metu vis dažniau kino ekranus, televiziją ir įvairiausias filmų bei serialų platformas pradėjo okupuoti juostos apie šunis. Vien 2019 metais sulaukėme tokių juostų kaip „Belos kelionė namo", „Šuns tikslas 2", „Nepaprastas Enzo gyvenimas", „Dama ir valkata" ir „Togo", kuris yra labiausiai giminingas šiam naujam režisieriaus Chriso Sanderso kūriniui. Žinoma, aš čia nepriekaištauju, nes pats myliu gyvūnus, todėl netgi džiaugiuosi, kad jų neįprastos istorijos yra perkeliamos į didžiuosius ekranus.
Šis Jacko Londono 1903 metais pasirodžiusiu romanu „Protėvių šauksmas" paremtas filmas yra dvejopas. Tai ganėtinai savarankiškas ir savo tiesas skleidžiantis filmas, bet taip pat tai ir visiškai tiksli knygos adaptacija, iš kurios juostos kūrėjai pasisėmė pačius svarbiausius elementus ir aišku įterpė į siužetinę liniją esmines mintis, kurias mums padovanojo rašytojas. Tad, jeigu Jums nepasitaikė proga perskaityti šio kūrinio, nieko tokio, nes šis filmas tampa steriliu romano atspindžiu, po kurio peržiūros norėsite paimti į rankas ir literatūrinį kūrinį. Tiesa, knyga yra labai dramatiška ir žiauri.
Juosta sužavi nuo pat pirmų akimirkų savo labai lengvu pasakojimo tonu, kas priverčia įsitraukti į rodomą nuotykį akimirksniu. Mes ne tik susipažįstame su pagrindiniu juostos personažu Baku, bet ir įvairiausiais jo nuotykiais, kurie gali ne tik sukelti šypseną veide, bet ir nuliūdinti. Tad jautresniems žiūrovams, kurie myli gyvūnus, nebus labai smagūs tam tikri epizodai, kuriuose pakankamai agresyviai elgiamasi su šunimis. Na, bet patys suprantat, jog yra įvairių žmonių. Vieniems šuo – tai draugas, o kitiems - tik darbo jėga. Todėl pasibjaurėti žmonėmis ir neapkęsti tam tikrų juostos personažų norėsis ne ką mažiau, nei nekęsti, tarkim, kokių rasistų ar nacionalistų. Tačiau ne viskas yra taip blogai, nes filme netrūksta ir gėrio, kurį atstovauja Džonas Torntonas. Jo ir Bako nuotykiai bei bendravimas priverčia pasijusti labai gerai, nes tiek šuo, tiek ir žmogus sugeba ne tik su savimi susigyventi kaip tikri bičiuliai, bet ir jie vienas kitą papildo savo pamokslais. Tad ekrane mes matome herojus, kurie lėtai, bet užtikrintai atsiskleidžia ir priverčia jiems jausti didžiulę simpatiją.
Tiesa, yra vienas minusas. Šuns elgesys šiek tiek primena animuotus filmus, todėl jeigu nekreipsite dėmesio į jo itin nenatūraliai atrodančias reakcijas, peržiūra tikrai nesukels jokių bėdų.
Juostoje taip yra ir veiksmo scenų, kurios karts nuo karto sukelia adrenaliną, nes tai itin efektingai atrodantys epizodai. Vien ko verta įtampos kupina scena su lavina ir skubančiais šunimis. O tokių scenų yra ne viena ir ne dvi. Be to, šiame filme galima įžvelgti ir pamokslų apie gėrį, atsidavimą, norą būti suprastam ir aišku įvertinam kitų. Ir nesvarbu, ar kalba eina apie gyvūnus, ar apie žmones. Humoro irgi yra, kuris tam tikrais atvejais praskaidrina nuotaiką.
Daugiau nemanau, ar verta kažką pasakoti. Visumoje – tai klasikinis ir neblogai sukaltas nuotykių filmas apie žmogaus ir gyvūno draugystę, kuris puikiai tinka visai šeimai. Taip pat tai ir visai neprastai adaptuota žymaus literatūrinio kūrinio istorija. Todėl, manau, kad iš salės išeisite su gera nuotaika. Bent jau aš buvau tikrai patenkintas ir netgi nustebintas, jog šis filmas sukelia tokius gražius jausmus.
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo dalis atrodo išties įspūdingai, jeigu kalbėsime apie pačią gamtą ir kaip šioje juostoje ją pavaizdavo specialiųjų efektų specialistai. Tačiau visgi filme yra ir tam tikrų minusų, kurie labai krito į akis. Aišku, kalba eina apie CGI technologijų pagalba sukurtą šunį Baką. Didesnis filmo biudžetas (o jis – 125 milijonai dolerių) buvo skirtas kaip tik jo sukūrimui. Ir daugelyje gyvesnių scenų šuo atrodo tikrai gerai, nes jo judesiai ir pateiktas žvalus veiksmas neleidžia pernelyg susikoncentruoti į jo figūrą, bet kai jam tenka elgtis pakankamai ramiai ir tuo pačiu būti viename kambaryje su žmonėmis, visas jo nenatūralumas pasireiškia visu gražumu. Na, ir ne vie jo, bet ir kitų gyvūnų, kurie buvo pateikti panašiu būdu.
Atmetus šią detalę, juosta gali pasigirti puikiai rodomą laikotarpį atvaizduojančias kostiumais ir dekoracijomis, o taip pat pamalonina kokybišku grimu.
Taip pat filmas turi puikų operatoriaus darbą, kuris labiausiai pastebimas dinamiškiausiose scenose, įvairiausią atmosferą sukuriančia muziką, įdomų vaizdo montažą ir, aišku, stiprų garsą, leidžiantį kino salėje pasinerti į šią istoriją, lyg ji vyktų šalia mūsų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Paskutinį kartą ikoniškąjį Harrisoną Fordą visu gražumu galėjome stebėti Deniso Villeneuve'o šedevre „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049", todėl į filmą ėjau vien tik dėl jo. Ir ne, jo minutės trukmės pasirodymas devintame „Žvaigždžių karų" epizode visiškai nesiskaito, nes normalų vaidmenį jis paskutinį kartą buvo gavęs 2017 metais. Čia aktorius spinduliuoja savo charizma, bet ir visai gerai vaidina, kas irgi pamalonina akis. Nors visgi manau, jog ši juosta jam tapo šiokiu tokiu prasimankštinimu prieš penktojo ir, matyt, finalinio „Indiana Džounso" filmavimą.
Antraplanėse rolėse filme pasirodė žavioji Karen Gillan, kuri pastaraisiais metais vaidina pačiuose sėkmingiausiuose pramoginiuose filmuose kaip „Marvel" hitai ar „Džiumandži" filmų serija. Čia jai irgi sekėsi pakankamai neblogai perteikti epizodinį Mersedes vaidmenį. Be jos juostoje buvo galima pamatyti Daną Stevensą, Carą Gee, Bradley'į Whitfordą, Omarą Sy'į ir Jean Louisa Kelly.
Verdiktas
„Protėvių šauksmas" – pakankamai neblogai atrodanti 1903 metų Jacko Londono literatūrinio kūrinio ekranizacija, kuri suteikia ne tik žvaliai atrodančią bei smagią pramogą, bet ir turi itin taiklius pamokslus apie žmogaus ir šuns požiūrį vienas į kitą. Be to, gražūs Aliaskos peizažai, judri muzika ir charizmatiškas Harrisonas Fordas neleis nuobodžiauti kino salėje, kas irgi yra didelis juostos pliusas.