Apie ką mes čia…
Vieną dieną rudeniškai šaltame Niujorke po trisdešimties metų tylos susitinka seni bičiuliai – Vilniuje gyvenantis Dima ir tarptautine rašytojo sėkme besidžiaugiantis Kostas. Vyrai susitinka aptarti paskutinio Kosto parašyto romano, kuriame jis buvo palietęs judviejų senai užgesusius santykius. Tačiau netrukus iš nekalto pokalbio apie senus gerus laikus prie kavos puodelio kavinėje, viskas persikelia į Kosto butą, kuriame užverda arši diskusija apie praeitį, dabartį ir ateitį.
Kūrinio turinys
Apie R. Zabarauską ir jo kiną galima kalbėti daug ką, bet šis jaunas kino kūrėjas visuomet laikosi savo įsitikinimų ir savo projektuose paliečia vis dar aktualią Lietuvoje homofobijos problemą. Ir tai yra sveikintina, nes, apart jo, apie šią visuomenėje vis dar giliai įsišaknijusią socialinio pobūdžio bėdą lietuviškame kine niekas nekalba. Tik, aišku, ne visiems jo sukurtiems filmams pavyksta sudominti istorija, išskyrus jau paminėtos temos. Dėl ko buvau neutralus, laukdamas „Rašytojo“, nes nenorėjau suteikti sau pernelyg daug vilčių, kad vėliau nenusivilčiau pamatęs.
Ir filmas mane iš dalies nustebino, nes jis man priminė tokius dialogu paremtus vienos erdvės projektus kaip 1981 metų „Vakarienė su Andre“, 1972 metų „Seklys“ ir iš naujesnių 2011 metų „Priešingumo riba“. Čia būtų didžiausias šios naujos R. Zabarausko juostos pliusas, nes filmas, kaip to nesinorėtų, karts nuo karto šlubuoja savo dramaturgija, o kas blogiausia, jis turi pernelyg didelį paliestų temų perteklių. Tai man ir neleido iki galo įsigilinti į pačią istoriją, kuri, tiesą pasakius, turi nemažai jautrių momentų.
Kodėl taip sakau? Na, nes filmo siužeto vystymo forma tapo dviejų žmonių dialogas ir tam tikras nuomonių ringas, dėl ko tiek vienas, tiek kitas veikėjas bandė argumentuotai reikšti savo pozicijas vienu ar kitu klausimu. Tik viskas šiuo konkrečiu atveju vyksta chaotiškai su labai staigiu perėjimu iš vienos temos prie kitos, dėl ko galiausiai pati mintis nėra iki galo išryškinta taip, kad žiūrovas galėtų likti patenkintas. Na, žinote tuos pokalbius, kai nutrūksta kažkas ir pereinama prie kitos temos, nors pasakyti dar kažką tikrai buvo galima. Tai čia panašiai. Ne visur, tikrai ne visur, bet didesnę filmo dalį būtent taip jaučiausi.
Kas patiko, jog filmas ir jo romantiškas, dramatiškas ir kažkiek komiškas siužeto pateikimas buvo priartintas prie šių dienų aktualijų, kaip karas Ukrainoje, žvilgsnis į rusus, patriotizmas ir, aišku, gyvenimas svetur. Ypatingai geros mintys buvo išsakytos apie karo Ukrainoje situaciją bei ruso, gyvenančio Lietuvoje, žvilgsnį į šią situaciją. Tad čia, mano kuklia nuomone, ir buvo padėtas stipriausias akcentas visame filme, nors tai ir buvo istorija apie visai kitus gyvenimiškus aspektus bei dviejų žmonių praeities šešėlius.
Tiesa, veikėjai filme man padarė neblogą įspūdį, nors patikėti, kad ekrane yra rodomi lietuvis su rusu, buvo neįmanoma vien iš jų sklindančio amerikietiškumo bei europiečiams nebūdingo amerikietiško akcento. Be to, filme vykstantys dialogai pristatyti anglų kalba, nors buvo sąlygos tam, kad tiek Kostas, tiek ir Dima galėtų kalbėti lietuviškai. Na, bet čia jau toks mažytis pastebėjimas, nes bežiūrint filmą man tai užkliuvo.
Visumoje, išėjo įdomus, ne tuščias, bet iki galo neišgrynintas pasakojimas, kuriam tiesiog pritrūko laiko, nes bėgiojimas nuo vienos scenos prie kitos, asmeniškai man, neleido įsijausti į šią istoriją. Tačiau kaip ten bebūtų, kol kas „Rašytojas“ man pasirodė pačiu brandžiausiu R. Zabarausko karjeros darbu, dėl ko lauksiu kitų būsimų projektų.
Techninė juostos pusė
Šiuo atveju filmo kūrėjai mane šiek tiek apgavo, nes veiksmas turėjo vykti Niujorke, bet galiausiai mes gavome vos kelių sekundžių video intarpus be jokių dialogų iš Niujorko gatvių. Na, bendrai, filme to Niujorko gal kokia minutė ir tai dėka neblogo kameros darbo, kuris, beje, džiugino ir buto, kuriame vyko veiksmas, erdvėje. Meninis apipavidalinimas įtikinamas vien dėl jaukaus bohemiško interjero, o muzika – vienas didelis malonumas. Kaip jau minėjau, istorija sudėliota kažkiek chaotiškai dėl paliestų temų, dėl ko vaizdo montažas man pasirodė toks pat.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme turime du aktorius – amerikiečius Jamie Day ir Bruce‘ą Rossą, kurie vaidino išties neblogai, tačiau su amerikietiška vaidybos technika, kas labai jautėsi peržiūros metu. Dėl to patikėti, kad jie įkūnijo rusą su lietuviu, buvo beveik neįmanoma dėl švaraus amerikietiško akcento. Gal tai ir atrodo kaip prisikabinėjimas, tačiau manau, kad žiūrėdamas filmą žiūrovas turi jausti iš aktorių sklindantį natūralumą, o to čia aš nepastebėjau.
Verdiktas
„Rašytojas“ – daug įvairių socialinių bei aktualių temų paliečiantis, vienos erdvės ir dviejų aktorių tandemo draminis romantikos prieskonį turintis R. Zabarausko filmas, kurio didžiausiu trūkumu tampa pernelyg maža trukmė. Bet pagirti čia irgi yra už ką, nes tiek filmo techninė dalis, tiek ir keli intensyvūs dialogai neleidžia nuobodžiauti belaukiant finalo.