Tačiau atsižvelgus į tai, jog šiuo metu JAV valdo jau 46 prezidentas, ne visi iš jų susilaukė kino kūrėjų dėmesio. Net keista, nes Baltieji Rūmai matė daug ryškių veikėjų. Na, o geriausiais filmais apie JAV prezidentus, aišku, yra laikomi trys – „Linkolnas“, „Niksonas“ ir „Džonas F. Kenedis. Šūviai Dalase“.
Ir šias nedideles gretas šiais metais papildė labiausiai žinomo iš filmų „Huvis“, „Bangų medžiotoja“, „Karaliaus dukra“ ir „Stebuklų laikotarpis“ žinomo režisieriaus Seano McNamaro naujas darbas „Reiganas“, kurio pamatu tapo 2006 metais išleista Paulo Kengoro biografinė knyga „Riteris: Ronaldas Reiganas ir komunizmo žlugimas“.
Apie ką mes čia…
Tautos mylimas, charizmatiškas ir visą gyvenimą su komunizmu kovojantis keturiasdešimtasis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas ilgus metus yra stebimas Sovietų Sąjungos ir konkrečiai vieno asmens – KGB agento Viktoro Petrovičiaus, kuris apie jį sukaupė nemažai medžiagos. Ta medžiaga jis nori pasidalinti su jaunu ir perspektyviu rusų politiku Andrėjumi Novikovu, galinčiu ją panaudoti savo asmeniniams tikslams.
Kūrinio turinys
Taip, perskaitėte labai teisingai. Šis filmas, o tiksliau, R. Reigano biografija yra pasakojama per išgalvoto KGB agento bei politinės karjeros viršūnę pasiekti norinčio rusų politiko prizmę. Ir jeigu filmo kūrėjams toks sprendimas pasirodė geras, nes neva KGB suvokė R. Reigano pranašumą ir net didinga Sovietų Sąjunga negalėjo pasipriešinti jo idėjomis, tai galiu pasakyti, jog jis visiškai nepasiteisino biografinio kino rėmuose. Kodėl? Viskas paprasta – šis pasakojimas priminė labiau kažkokį „šlapią“ ir visiškai netikrovišką konservatyvių pažiūrų žmogaus sapną, nei autentiškumu alsuojantį R. Reigano gyvenimo pristatymą.
Ir taip, filmas bando atrodyti kaip standartinės biografinės dramos, kuriose žiūrovai dažniausiai gauna žvilgsnį į pagrindinio aptariamo objekto vaikystę, paauglystę, jaunystę bei brandą. Tik šiuo atveju viskas taip pritempta, suspausta ir kartu idealiai perteikta, jog sunku net žiūrėti į visumą. Nesakau, kad filme nebuvo stiprių draminių momentų, nes vien scena su legendiniu šūkiu „Pone Gorbačiovai, atidarykite šiuos vartus! Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną!“, sukelia virpesį širdyje ir priverčia jausti savotišką pasitenkinimą.
Tačiau kartu tokios scenos sunkiai veikia žiūrint į bendrą filmo siužetinę liniją, kuri tiesiog yra sukarpyta į epizodus iš R. Reigano biografijos, lyg prabėgomis skaitytum straipsnį „Vikipedijoje“. O dėl to pirmiausia nukenčia dramaturgija.
Temos filme paliestos įvairios, nors, aišku, labiausiai dominavo religiniai aspektai, bet čia jau taip turėjo būti, atsižvelgus į Ronaldo ir jo antrosios žmonos konservatyvias pažiūras.
R. Reiganas ir jo gyvenime pasitaikę žmonės taip pat neįtikinami, vien dėl jų visiškai kartoninių ir nenatūralių paveikslų. Kažkaip žiūri į juos ir supranti, kad tai ne asmenybės, dėl kurių norėtųsi jaudintis ar bent žavėtis, nekęsti. Tai tik siužete funkcijas atliekantys ir jiems parašytas replikas sakantys asmenys. Jau nekalbant apie karikatūriškai atrodantį farsą su KGB agento ir rusų politiko dialogu, be kurio, tikriausiai, filmas įgautų daugiau patrauklumo.
Tad bendrai išėjo kažkokia neįtikinama, nors ir nemažai faktų bandanti pateikti biografinio pobūdžio mišrainė, kuri nors ir bando liaupsinti R. Reigano gyvenimą ir šlovinti jo politiko karjerą, bet daro tą visiškai neįtikinamai. Pažiūrėti, aišku, galima, bet tikėtis gero reginio nereikia, nes šia tema yra žymiai geresnių juostų.
Techninė juostos pusė
Ironiška, bet net plokščias ir naiviai primityvus siužetas atrodo visai pakenčiamas, lyginant su techniniais šio filmo sprendimais, kurie tiesiog rėžė akis savo netikrumu. Tokio vizualiai nulaižyto ir nekokybišku CGI papuošto projekto dar reikėtų gerai paieškoti. Žiūrėjau filmą ir galvojau, kad vaizdą apdorojo koks nors „Instagram“ filtras, nes jis labai ryškus.
O meninis apipavidalinimas... Taip, dekoracijos ir kostiumai atitiko rodomą laikotarpį visai gerai, bet grimas, šukuosenos – kažkas klaikaus. Produkcijos dizainas pigus, nes akivaizdžiai matėsi, kokiose lokacijose bei patalpose buvo filmuojami epizodai, kuriuos papildė jau minėtas nekokybiškas CGI.
Operatoriaus darbas kažkodėl fiksavo tik stambius planus, o vaizdo montažas klaikus vien dėl tokio skubėjimo ir bėgiojimo per R. Reigano gyvenimo akimirkas. Bent jau muzika pakenčiama ir sukurianti visai jaukų, kažkiek dramatišką ir tam tikrais momentais net įtemptą atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindiniam vaidmeniui parinktas Dennisas Quaidas, mano nuomone, buvo šūviu į dešimtuką, tik su vienu bet. Reikėjo jam siūlyti šį vaidmenį bent jau prieš dešimt metų, nes dabar labai juokingai atrodė jo pasirodymas jauno R. Reigano amplua. Taip, prezidentavimo metu viskas gerai, bet visgi rodyti šio žmogaus jaunus laikus turint tokio amžiaus aktorių buvo ne itin protinga, atsižvelgus dar į tai, kaip netikroviškai jis buvo atjaunintas.
Antrame plane turime Meną Suvarį, Penelopę Ann Miller, Johną Voightą, Keviną Dilloną, Robertą Davį, Lesley-Ann Down ir net legendinį serialo „Heraklis. Legendinės kelionės“ aktorių Keviną Sorbo. Na, bandė jie visi vaidinti, tik žinote, kai scenarijus neleido jų personažams per daug pasireikšti, tai ir vaidyba šlubavo.
Verdiktas
„Reiganas“ – neįtikinamas, pernelyg teisuoliškai ir per religinius niuansus perteiktas keturiasdešimtojo JAV prezidento R. Reigano gyvenimo kelias. Filmas kenčia ne vien dėl savo siužetinių sprendimų, aktorių vaidybos ar pačios idėjos, bet ir dėl labai jau klaikios techninės pusės, kuri tiesiog rėžia akis savo nekompetencija.
