Legendinio Vietnamo karo veterano sugrįžimas į kino ekranus buvo patikėtas brutalaus ir labai įtraukiančio veiksmo trilerio „Sumautos atostogos Meksikoje" režisieriui Adrianui Grunbergui, kurio pagrindine užduotimi tapo baigti visą šią beveik keturis dešimtmečius trunkančią istoriją.
Apie ką mes čia...
Po Azijoje praleistų ilgų dešimtmečių Džonas Rembo pagaliau atsiduria JAV. Sugrįžęs į tėvynę ir atradęs ramybę šeimos fermoje Arizonoje, Džonas stengiasi mėgautis kiekviena ten praleista diena, nors jam ir kužda nuojauta, jog jis taip lengvai neatsikratys savo kruvinos praeities. Vieną dieną jo užtarnautą poilsį sudrumsčia gauta žinia iš jo geros draugės. Jos dukra, kuriai Džonas buvo kaip tėtis, yra pagrobta, o už viso to stovi nebaudžiamas prekybos žmonėmis kartelis. Džonas nusprendžia jai padėti, nors ir puikiai žino, jog ši misija jam gali tapti paskutine.
Kūrinio turinys
Nuo pirmojo filmo apie Džoną Rembo praėjo beveik keturi dešimtmečiai, tačiau šis herojus vis dar nėra užmirštas. Ir viskas todėl, jog Džoną suvaidinęs Sylvesteris Stallone karts nuo karto bando jį reanimuoti. Paskutinį kartą šį legendinį personažą galėjome matyti 2008 metais itin kietame ir labai atvirame ketvirtajame filme, kuris savo atmosfera šiek tiek priminė pirmtaką. Tai ir sužavėjo labiausiai, nes būtent 1981 metais pasirodžiusi juosta pavadinimu „Pirmasis kraujas" buvo pats geriausias šios frančizės projektas. Tai buvo socialinis filmas apie iš karo Vietname grįžusį veteraną, kuriam sunkiai sekėsi pritapti visuomenėje. Ir po vieno incidento jis pasiuto bei tapo nevaldomas, nes jo pažeista nuo karo baisybių psichika privertė jį imtis tokių veiksmų, kuriais jis vadovavosi Vietname. To užteko sukurti labai tikrovišką ir netgi rimtą pamatą įtraukiančiai istorijai, kurią ir šiandien žiūrint galima pasisemti daug įvairių minčių.
Deja, to paties pasakyti negaliu apie antrąjį ir trečiąjį filmus, kurie kažkada gal ir žiūrėjosi labai kietai, kai nebuvo didelio pasirinkimo, o vaizdajuosčių nuomos punktai siūlė tik tokio pobūdžio pramogas, bet dabar, atsižvelgus į tų filmų pateikimą ir kontekstą, jie atrodo tiesiog absurdiškai. Vienintelis aspektas, kuris vis priverčia juos žiūrėti, yra nostalgija tiems laikams, kada ir karaliavo „Rembo" bei „Terminatorius".
Supratęs, kad „Pirmojo kraujo" tęsiniai atrodo prastai, pats Sylvesteris Stallone ilgiems metams užmiršo Rembo, prie kurio sugrįžo tik po dviejų dešimtmečių nuo trečiosios dalies pasirodymo kino ekranuose. Ir jis sugrįžo su trenksmu, pristatydamas mums ne tik itin atvirą, bet ir įdomų pasakojimą, kurio privalumu tapo smurtu perpildytas dinamiškas veiksmas. Būtent to veiksmo bei jo pateikimo ir tikėjausi eidamas į naująjį bei, kaip teigia pats aktorius ir juostos prodiuseris Sylvesteris Stallone, finalinį Džono Rembo istorijos akordą kine.
Na, o šis finalinis akordas buvo labai primityvus, bet itin kokybiškas. Ir kokybiškas jis dėl to, jog tai ne tik elementariai tvarkingai sukurtas pasakojimas apie kerštą pagal visus šios ilgus metus kine gvildenamos temos kanonus, bet ir pakankamai minimalistiškai atrodantis lokalinis konfliktas tarp Rembo ir kartelio, kurio smogikai pagrobia jo geros draugės dukrą. Toks pateikimas suteikia rimtumo ir realistiškumo, ko negalima pasakyti apie antrąjį filmą, kuriame Rembo teko kovoti prieš savo valdžią, piktavalius rusus ir vietkongus ar tuo labiau trečiąją dalį, kurioje Vietnamo karo veteranas buvo priverstas imtis veiksmų prieš Tarybų Sąjungos karius Afganistane. Čia viskas atrodo adekvačiau.
Pats Rembo labai panašus į tą vyruką iš ketvirtosios dalies, kuris nusprendžia vėl į rankas paimti peilį, šautuvą ir lanką bei parodyti, kad jis vis dar turi pakankamai jėgų kovoti už teisybę. Tačiau filmo kūrėjai nebando iš jo lipdyti nesunaikinamos žudymo mašinos, o visai tikroviškai pateikti žmogų, kuris vyresnio amžiaus ir kurio galimybės yra pakankamai ribotos pasipriešinti jauniems ir ištreniruotiems kovotojams. Todėl gudraujant Rembo žaidžia su jais tokį patį žaidimą, kokį jis žaidė pirmoje dalyje su jį apsupusiais pareigūnais, puikiai suprasdamas, kad bet kuriuo metu padaręs neteisingą sprendimą gali žūti. Dėl to itin malonu į jį žiūrėti ir tuo labiau palaikyti jį bei jo daromus sprendimus, kuriuos dar ir galima labai paprastai pateisinti. Tad, jeigu tikitės šiame filme tokio pat stereotipinio visus nugalinčio protagonisto įvaizdžio, kokiu jis buvo antrajame ir trečiajame filmuose, liksite nusivylę.
Kiti filmo personažai turėjo dvi funkcijas – misijos tikslą, kuriuo tapo pagrobta mergaitė, ir būti Džono Rembo kelyje pasitaikiusia mėsa, kurią jis įmantriai išdoroja. Viskas. Blogiečiai filme labai paprasti ir niekuo nesiskiriantys nuo kitų panašių personažų, kuriais visuomet yra perpildyti filmai apie kartelius ar nusikalstamo pasaulio grupuotes.
Kalbant apie veiksmą, nors filme jo daug tik pabaigoje, tačiau nusivilti nereikėtų. Manau, kad tai buvo daroma apgalvotai. Žiūrint tas finalines scenas nemanau, kad bus proga pailsėti bei kažkur pajausti nuobodulį, nes siužetinės linijos dinamika to elementariai neleis padaryti. Grubus ir brutalus veiksmo proveržis tampa ir vienu iš svarbiausių šios juostos akcentų, dėka kurio stebėti Rembo vykdomą teisingumą yra tikrai malonu. Ir to pakanka, kad gautume maksimaliai gerą veiksmo pramogą kino salėje. Bet reikia suprasti viena – tai nebus toks preciziškai atliktas kulkų baletas kaip „Džone Vike", o pagal senas geras veiksmo filmų tradicijas įvykdytas susišaudymų bei visokiausių susidūrimų tarp pagrindinio filmo herojaus ir blogiečių šou. Ir toks šou suteikia labai didelę nostalgiją, kurią kartais smagu išgyventi atsidūrus kino salės kėdėje.
Apibendrinant – filmas yra išties kokybiškas savo žanro ir temos rėmuose, o tuo pačiu ir labai preciziškai užbaigiantis Džono Rembo istoriją. Tikiuosi, kad ši juosta ir liks atsisveikinimu su šia kino ikona, kuri gyvuoja jau beveik keturiasdešimt metų. Todėl, jeigu jums patiko „Degantis žmogus" bei 2008 metų trileris „Pagrobimas", patiks ir šis primityvus pasakojimas, kuris šiek tiek primena brutalią „Vienas namuose" versiją.
Techninė juostos pusė
Tai yra visiškai pagal senosios veiksmo filmų mokyklos tradicijas sukurtas projektas, kuriame beveik nėra vietos jokiam CGI ar kitiems triukams, kurie neleistų pasimėgauti tikroviškai atrodančiu veiksmu. Tad filmo peržiūros metu žiūrovams yra paruoštos tokios staigmenos, kaip natūraliai ir itin tikroviškai atrodantys sprogimai, puikiai pasirinkta lokacija pagrindiniam veiksmui, labai įtikinamas grimas bei stereotipinis, bet labai taiklus požiūris į nusikaltėlius, dirbančius meksikiečių karteliams. Ir visa tai apčiuopta pakankamai siauruose rėmuose, todėl visuma atrodo labai panaši į 1981 metais pasirodžiusį filmą, nuo kurio ir prasidėjo Džono Rembo istorija.
Kas dėl operatoriaus darbo, kaip ir ketvirtoje dalyje, jis yra fantastiškas. Pavyko labai grubiai atrodantis, bet itin efektingas vaizdas, kuris papuoštas dar ir pakankamai staigiais ir dinamiškai nufilmuotais rakursais su susidūrimais tarp Rembo ir jo priešininkų.
Muzika be jokių priekaištų. Jos dėka ekrane yra sukuriama atitinkamai niūri atmosfera, todėl, mano nuomone, kiekviena kompozicija čia buvo panaudota išties atsakingai. Garsas tvarkoje, kaip ir vaizdo montažas. Kalbant apie pastarąjį, tai viskas man labai priminė ketvirtąją dalį, kai vienu metu vyko keli siužetiniai sprendimai, kurie buvo labai gerai apjungti vienas su kitu. Čia pastebime tą patį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sylvesteris Stallone jau ilgus metus vis tempia ir tempia iš užmaršties į didžiuosius ekranus savo kultinius veikėjus. Iš pradžių tai buvo Rokis Balboa, kurio istorija lyg ir pasibaigė antroje prieš metus pasirodžiusioje „Krydo" dalyje, o dabar ir pats Vietnamo karo veteranas Džonas Rembo, kurį paskutinį kartą galėjome matyti prieš vienuolika metų išties kietame pratęsime.
Dabar dar labiau senstelėjęs, bet parako vis dar turintis Sylvesteris Stallone nepasišiukšlina ir padovanoja mums neužmirštamą reginį – kovą su karteliu. Ir šioje kovoje jo vaidinamas Džonas Rembo atrodo netgi labai žvaliai. Galima tik pasidžiaugti, jog po kai kurių nesėkmių su itin blogais filmais, aktorius atsitiesia ir suvaidina vieną iš geresnių savo rolių per pastarąjį dešimtmetį. Po abiejų „Krydo" dalių, tai be jokių abejonių yra jo geriausiai suvaidintas personažas.
Gabrielę įkūnijusi Yvette Monreal ar Carmen Delgado, suvaidinusi Paz Vega, pasirodė irgi neblogai, nes jomis be problemų galima patikėti. Tačiau jų suvaidintos damos taip ir liko pagrindinio filmo veikėjo šešėlyje. Kas dėl likusių aktorių, tai neminėsiu jų vardų ir pavardžių, nes nelabai jie yra žinomi, o ir jų personažai čia buvo tik tam, kad Rembo galėtų iš jų daryti faršą. Ir jie su šia užduotimi susidorojo labai gerai.
Verdiktas
„Rembo. Paskutinis kraujas" – be galo brutalus bei nemažai veiksmo turintis finalinis legendinio Sylvesterio Stallones sukurto herojaus Džono Rembo akordas, kuris pasigedusiems senosios veiksmo filmų mokyklos žiūrovams dovanoja įtemptą ir įtraukiančią keršto istoriją su žiupsneliu absurdo bei nostalgijos tiems laikams, kada kino ekranuose didvyriai ne tik buvo labai artimi mums, bet dar ir nemokėjo skraidyti ar šaudyti lazeriais iš akių.