Apie ką mes čia…
Po neregėto masto kataklizmo, Žemė niekaip negali atsitokėti nuo patirtų nuostolių. Bet ne viskas dar yra prarasta. Įrengtuose specialiuose bunkeriuose robotų saugomi žmonių embrionai, kurie ateityje turi prikelti žmoniją naujam gyvenimo etapui. Viename iš tokių bunkerių gimsta mergaitė...
Kūrinio turinys
Minimalistinė mokslinė fantastika šių dienų kino teatrų repertuare tampa tikra retenybe. Ir tai yra suprantama. Kai ekranuose dominuoja „Marvel“ ar „DC“ komiksais paremti filmai, mažo biudžeto fantastinio pobūdžio projektai tiesiog gali pasirodyti masiniam žiūrovui visiškai neįdomūs. O kai taip įvyksta, kam vargti studijoms su tokiais filmais? Gi paprasčiau yra investuoti kelis šimtus milijonų į buką ir tuščią, bet pelningą pramogą. Tačiau retkarčiais būna ir išimčių. Ir tokia išimtimi tampa šis debiutinis Granto Stupore‘o vaidybinis filmas „Roboto vaikas“.
Atsižvelgus į šio filmo koncepciją, iš karto galima prisiminti tris puikias juostas. Kalbu apie filmu „Mėnulis“, „10-oji Kloverfyldo gatvė“ ir „Ex Machina“, kurių veiksmas taip pat, kaip ir čia, vyko vienoje erdvėje. Anuos filmus puikiai galima prisiminti ne vien dėl įdomių ir charizmatiškų personažų, stiprių dialogų, solidaus meninio apipavidalinimo, bet ir dėl labai gerai parašyto scenarijaus. Čia situacija kartojasi ir žiūrovas gauna ne vien intriguojančiai atrodantį apvalkalą, bet ir prasmingą turinį.
Beveik visos šios juostos veiksmas vyksta bunkeryje, kuriame gimsta, auga ir gyvena vardo neturinti mergina. Koks jos gimimo tikslas? Kodėl ji yra uždaryta čia? Kas vyksta Žemėje, kol ji bando atrasti save bunkeryje? Į visus šiuos klausimus gali atsakyti tik merginai gyvybę suteikęs robotas, kurį mergaitė vaidina „Motina“.
Robotas ją saugo ir bando paversti civilizuotos visuomenės nare, nors apie civilizaciją ir visuomenę jis tyli. Bet iki tam tikro laiko, kol neatsiranda dar vienas žmogus ir akivaizdi grėsmė. Daugiau, deja, negaliu nieko pasakyti, nes tai būtų lygu „spoileriui“.
Užsiminsiu tik tiek, jog po vieno įvyko viskas apvirsta aukštyn kojomis ir istorija įgauna daugiau spalvų, kurios leidžia dar labiau pasinerti į rodomą veiksmą.
Pats veiksmas filme nėra labai greitas, bet prikaustantis dėmesį vien dėl prasmingų pokalbių apie žmonijos svarbą ir žmogaus vietą Žemėje. Filosofinio pobūdžio pasvarstymai įvairiomis temomis irgi tampa labai svarbia filmo veiksmo dalimi. Būtent dėl to jį žiūrint net nesinori dairytis į šonus, kad nepraleistum kokios nors ypatingos minties. Aišku, filmui artėjant prie pabaigos, prasideda šioks toks sujudimas, kuris iš dramos pavirsta į trilerį. Bet man pirmoji filmo dalis su pokalbiais buvo vertingesnė.
Pagrindiniai herojai filme – trys moterys (iš tikrųjų dvi, bet ir robotas priskiriamas prie jų, todėl sakau, kad jos trys), kurios egzistuoja ir bando prisitaikyti prie aplinkybių pagal savo supratimo lygį, buvo vienu iš maloniausių filmo akcentų. Jų aiškios pozicijos leido susimąstyti apie vienus ir kitus klausimus, kuriuos mes dažnai užduodame kasdieniniame gyvenime, bet kažkaip nesugebame į juos deramai atsakyti. Filme duodami keli aiškūs atsakymai į kelis iš jų. Taip pat šiame projekte yra gvildenamos dar ir dvi labai svarbios temos – moters paskirtis visuomenėje ir motinystės esmė. Sakyčiau, jog tai pakankamai aktualios temos, atsižvelgiant į tam tikrus XXI amžiaus niuansus.
Viską apibendrinus – tai dėmesio verta juosta, kuri susižiūri lygiai taip pat maloniai, kaip ir mano paminėti filmai „Mėnulis“ ar „Ex Machina“. Intriga išlieka iki pat pabaigos, dėl ko filmas tampa įtemptu ir nenuspėjamu, o tai išties yra tikra retenybė šiuolaikinės mokslinės fantastikos žanre.
Techninė juostos pusė
Daug kalbėti apie techninę filmo pusę negaliu, nes viskas čia buvo pateikta iš pakankamai minimalios perspektyvos. Specialieji efektai natūralūs, nors jų čia nebuvo tiek ir daug. Kameros darbas tvarkingas ir kruopštus dėl labai smulkių detalių, kurios filmo eigoje turėjo nemažą svarbą. Įtampai paryškinti buvo naudojamos energingos ir bauginančios kompozicijos, o norint ją nuslopinti – ramūs skambesiai. Garso ir vaizdo montažas – be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visuomet žiūrėdamas tokius minimalistinius filmus stengiuosi pasimėgauti ne vien įdomiais vizualiniais sprendimais ar įdomiu siužetu, bet ir pagrindinių aktorių vaidyba. Dažniausiai jų būna keli.
Šiuo atveju puikiai pasidarbavo dukters vaidmenį atlikusi Clara Ruugard ir dviejų „Oskarų“ laureatė Hilary Swank. Pastarajai teko įkūnyti paslaptingą moterį. Šios dvi damos vaidino taip nuoširdžiai ir įtaigiai, kad išties nesunku patikėti visomis jų reiškiamomis emocijomis.
Na, o kalbant apie „Motiną“, tai šį robotą įgarsino puiki britų aktorė Rose Byrne, kurios balsas suteikė mašinai individualumo ir paryškino jo kaip „Motinos“ esmę.
Verdiktas
„Roboto vaikas“ – protingas mintis skleidžiantis ir nuo pat pradžios iki finalinių titrų įtraukiantis minimalistinis mokslinės fantastikos žanro projektas, kuris nuo gvildenamų rimtų temų apie moteris ir motinystę ne tik suteikia peno apmąstymui, bet ir priverčia jausti baimę netolimai ateičiai.
Filmo anonsas:
Filmo anonsas: