Apie ką mes čia...
Tėvų verčiama tekėti už nemylimo žmogaus Uma visais būdais bando išvengti santuokos. Tačiau jos tėvams tai nė motais, nes jų finansinė padėtis nėra itin gera, o santuoka su turtinga šeima galėtų pagerinti jų gyvenimo lygi. Tai ir nulemia, kad Uma atsiduria paslaptingoje sanatorijoje „Rojaus kalvos", kurioje būsimas nuotakas moko tapti nuolankiomis savo vyrams. Iš pradžių viskas Umai atrodo keistai, bet po kelių dienų ji sugeba priprasti prie naujų laikinų namų. Ji net nenutuokia, ką slepia ši iš pažiūros graži ir harmonijos kupina vieta.
Kūrinio turinys
Turėjome jau hitais tapusias „Insurgentės", „Bado žaidynių", „Saulėlydžio" filmų serijas kaip ir finansiškai nenusisekusius projektus „Mirties įrankiai" bei „Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai", kuriuose buvo nagrinėjamos utopijos ir distopijos temos, o taip pat rodomas post-apokaliptinis pasaulis, kuriame vyrauja keista santvarka ir požiūris į žmogų. Aišku, visa tai buvo aktualu prieš keletą metų, kai tokio pobūdžio kino projektai traukė prie ekranų paauglių armijas.
Ir kai jau galvoji, kad tokie filmai yra praeitis, didžiulei nuostabai kino ekranuose pasirodo dar vienas labai panašaus turinio projektas, apie kurį sužinai vos ne keletą savaičių iki jo pasirodymo. Būtent todėl ėjau žiūrėti šio filmo labai skeptiškai nusiteikęs, nes anonsai ne itin sužavėjo, o ir tema jau buvo ne vieną ir ne du kartus nagrinėjama kine. Bet tai ir suveikė, todėl gavau visai neblogą, nors ir monotonišką pramogą.
Visos šios juostos siužetinės linijos pliusu tampa nežinomybė. Maždaug pirmąjį pusvalandį žiūrovams yra pateikiamas idealiai atrodantis ir šiokią tokią paslaptį turintis pasaulis, kuriame kažkur yra sanatorija, į kurią patenka būsimos nuotakos. Tu nežinai, kodėl tas pasaulis yra toks, jog jame egzistuoja tokios vietos ir kodėl jų tikslu tampa jaunos merginos. Kitas pusvalandis mums atskleidžia kai kurias tiesas, dėl ko peržiūra tampa įdomesnė. O įdomesnė dėl to, nes logiškai paaiškinamas planetos likimas ir sanatorijos tikslas. Ir, žinot, jeigu ši tema, kurią mums maždaug filmo viduryje atskleidžia kūrėjai, būtų išvystyta šiek tiek plačiau, pavyktų labai protingas trileris. Gaila, kad pritrūko idėjų. Kas dėl finalo, tai trečias juostos pusvalandis viską sudėliojo į savo vietas, dėl ko nekyla jokių klausimų. Na, gal tik keli – kodėl taip primityviai užbaigė istoriją turint tokią idėją bei kodėl ne visi veikėjai buvo atskleisti, kad mes suvoktume jų veiksmų motyvus. Bet pykti dėl to irgi negali, nes tiesiog viskam pritrūko elementaraus laiko.
Jeigu jau prašnekau apie personažus, tai jų čia tikrai yra nemažai. Visumoje – vien tik moterys, tai apie jas trumpai ir užsiminsiu. Pagrindinė herojė Uma – lyg iš kokio musulmonų pasaulio, kuriame vyrauja griežtos taisyklės, kurioms jaunos merginos turi paklusti. Toks požiūris į moterį tikrai supykdys ne vieną racionaliai mąstantį žmogų. Kitos jai kompaniją sudariusios merginos kaip Chloja, Ju ir Amarna buvo lyg statistės tam, kad laikui bėgant visa „Rojaus kalvų" sanatorijos tiesa būtų atskleista. Aišku, ją atskleidžia Uma ir joks čia „spoileris", nes suprantama, kad tik ji tą gali padaryti būdama esminiu siužetinės linijos varikliu. Tačiau Hercogienė tapo kažkokiu nesusipratimu. Nieko neatskleisiu, nes turite tą patys pamatyti.
Apibendrinus – lengvas ir ne itin daug įtampos turintis pasakojimas apie stiprias merginas, kuris savo ruožtu turi itin neblogą siužetinį vingį, apverčiantį peržiūrą aukštyn kojomis. O to kartais ir pakanka, kad kino seansas galėtų bent kuo nors nustebinti visko mačiusius kino lankytojus.
Techninė juostos pusė
Šis kuklus ir ne itin dideliu biudžetu galintis pasigirti filmas išoriškai atrodo tikrai neprastai. Viskas, žinoma, ne dėl specialiųjų efektų ar kokių dar kitų mandrybių, o dėl sugalvotos koncepcijos, kurią įgyvendinti leido išraiškingos dekoracijos, įdomūs herojų kostiumai, grimas bei šukuosenos.
Garso takelis filme nelabai įsimintinas, dėl ko žiūrint jį nesijaučia kažkokia papildoma įtampa, kurią dažnai sugeba sukelti įvairios muzikinės kompozicijos. Tad ir atmosfera filme labai rami, dėl ko jį būtų sunku įvardyti trileriu. Tiesiog reikėjo daugiau emocionalių skambesių ir peržiūra pavirstų ne į tokį monotonišką laiko praleidimą kino salėje.
Iš kitų techninės dalies pliusų, kurie prisidėjo prie pozityvios reakcijos žiūrint šį filmą, paminėčiau tikrai šaunų vaizdo montažą, tvarkingą garsą ir operatoriaus darbą, kurio dėka buvo apčiuoptas „Rojaus kalvų" išorinis grožis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo varikliu tapo moterų gvardija su Emma Roberts priešaky. Gaila tik, kad visos iki vienos nepademonstravo jokios išskirtinės vaidybos. Tiek pati Emma, tiek ir jai talkinančios Danielle Macdonald, Awkwafina, Eiza Gonzales ir Milla Jovovich buvo labai jau blankios ir neišraiškingos, nors kituose filmuose jos dažnai spinduliuoja charizmą. Bent jau jų vaidyba ne itin trikdė, kas irgi yra neblogai.
Verdiktas
„Rojaus kalvos" – monotoniškas, išoriškai gražus ir turintis labai neblogą siužetinį vingį pasakojimas, kuriame ne iš itin įmantrios perspektyvos yra nagrinėjama viena vis dar aktuali XXI amžiaus socialinė tema apie priverstines vestuves ir jaunos moters požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Tačiau šis filmas beveik niekuo neišsiskiria savo turiniu ir pateikimu nuo kitų juostų, kuriose dominuoja utopija ir distopija.