Apie ką mes čia...
Geriausios mokyklos draugės Kaila, Džulija ir Sam nusprendžia per savo išleistuves atsikratyti ilgai saugotos nekaltybės. Tačiau, merginoms išvažiavus švęsti, jų tėvai netyčia aptinka neišjungtą kompiuterį ir taip sužino apie šį jų susitarimą. Nenorėdami, kad jų dukros nuklystų nuo doros kelio, susirūpinę tėveliai įsėda į mašiną ir visu greičiu skuba sutrukdyti joms pasinerti į kūniškų malonumų oazę.
Kūrinio turinys
Šis naujas studijos „Universal Pictures" filmas yra tikrų tikriausia kultinio 1999 metais pasirodžiusio „Amerikietiško pyrago" idėjos kopija, skiriasi tik tuo, kad šiame filme pagrindiniais personažais tampa moterys. Tačiau tai nėra taip blogai, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, atsižvelgus į esminį filmo siužetinės linijos kontekstą.
Ir nors abiejų šių filmų pagrindinė mintis apie nekaltybės praradimą yra labai artima, tai visiškai skirtingos istorijos.
Pirmiausia, dėl požiūrio ir laikotarpio, kada vyksta vieno ir kito filmo veiksmas. Prieš beveik dvidešimt metų nebuvo tokio didelio ažiotažo kino industrijoje dėl seksizmo apraiškos ir lygiaverčio požiūrio į abi lytis. Vyrai dominavo visur, o moterys jiems buvo tik kaip žaisliukai ir seksualaus potraukio objektai, bet tikrai ne kaip asmenybės. Ir čia aš visiškai nesutirštinu spalvų. Užtenka pasižiūrėti į tų laikų komedijas ir dabartinius filmus, kuriuose itin dažnai dominuoja stiprios ir nepriklausomos moterys. Galima teigti, jog laikai keičiasi į geresnę pusę, kai žmonės tampa lygūs, neatsižvelgiant į jų rasę, lytį ar seksualinę orientaciją.
Antra – ši juosta yra žymiai gilesnė dėl paties požiūrio į nekaltybę ir žmogaus kūną. Tai visiškai kitokia vizija nei filme „Amerikietiškas pyragas", kuriame buvo pateiktas žvilgsnis į gyvuliškus instinktus norinčius patenkinti paauglius. Paauglius, kuriems seksas yra didžiausias gyvenimo pasiekimas. Tikrai taip. Juk toks ir buvo „Amerikietiško pyrago" pamatas – prarasti nekaltybę bet kokiu būdu ir su bet kuo.
Trečiu svarbiu skirtumu tarp šių mano paminėtų filmų yra suaugusių žmonių ir jų vaikų požiūris į gyvenimą ir kaip kiekvienas iš jų sugeba išbristi iš situacijos. Todėl be jokių abejonių galima sakyti, jog ši juosta tampa universalesniu kūriniu, kuris yra skirtas kelioms žmonių kartoms.
Kaip jau galima suprasti, šis režisierės Kay Cannon filmas nėra vienas iš tų standartinių bukų amerikietiškų filmų apie girtą ir nuo narkotikų apsvaigusį jaunimėlį, bet prasmingas darbas, kuris tiesiog iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dar viena kvaila komedija. Būtent toks įspūdis man ir buvo susidaręs pamačius pirmą filmo anonsą. Bet ne, filme be vulgarumo yra daug tiesos, kurią supras galbūt vyresni kino lankytojai.
Apie siužetinius filmo vingius pasakoti tikrai nenoriu, bet paminėti tai, dėl ko verta pamatyti šią komediją, tikrai galiu. O tai yra labai smagūs ir kurioziniai pagrindinių filmo personažų nutikimai, kurie privers kvatoti pilna gerkle. Ir tokių momentų filme yra išties labai daug. Taip pat gerai sukalti yra ir juokeliai bei dialogai apie visokiausias nesąmones, kurie dar labiau privertė juoktis.
Vienu iš svarbių filmo juokelių akcentų buvo kelios itin gerai pastatytos scenos, susijusios su žymiais filmais. Gaila tik, kad galbūt ne visi supras apie ką yra kalbama ir kas ekrane yra parodijuojama. Kaip pavyzdį paminėsiu smagią sceną, kuri lengvai asocijuojasi su legendiniu Steveno Spielbergo nuotykių epu „Jūros periodo parkas". O tai tik viena iš daugelio juokingų ir į populiariąją kultūrą apeliuojančių scenų šioje išties pakankamai šmaikščioje ir pozityvioje juostoje.
Kitas ne ką mažiau svarbus filmo koziris – jo herojai. Iš karto pasakysiu, jog tai yra filmas ne apie jaunimą, bet apie jų tėvus, todėl apie juos ir papasakosiu plačiau. Kiekvienas iš tėvelių yra skirtingo požiūrio ir gyvenimo būdo žmogus, tačiau visi kartu jie sudaro neatsiejamą tandemą, sugebantį juokinti visą filmo rodymo laiką.
Labiausiai įstrigo du herojai – Hanteris ir Mičelas. Vienas – tipinis idiotas ir plevėsa, kurio sprendimai verčia iš koto, o kitas – jautrios sielos raumenų kalnas, galintis sunaikinti bet ką, lyg būtų kaip koks nors terminatorius. Ir tai veikė visu šimtu procentu, nes tarp jų jautėsi chemija. Nenurašyčiau ir vienintelės trijulės moters – Lisos, kuri filme taip pat turėjo labai nemažai gerų momentų. Ypatingai ją prisiminsime iš viešbučio numerio scenos bei daugybės nusišnekėjimų.
Kas liečia jaunimą, tai patys personažai ir jų baimės buvo atskleistos tikrai šauniai, bet va patys herojai šiek tiek erzino dėl savo manierų. Na, būna tokie atgrasūs personažai, kurie nesukelia jokios simpatijos. Būtent tokiais personažais šiame filme bent jau man asmeniškai tapo Kaila ir Sam. Nors tarp jaunų filmo herojų buvo ir keli visai smagūs veikėjai, tokie kaip Konoras ir Čadas. Pastarasis - tikras lovos gigantas, kuris puikiai atspindėjo daugelio nepatyrusių vaikinų tipažą, pirmą kartą atsiduriant lovoje su mergina.
Filmas neprailgsta, todėl su malonumu dar kartą jį pažiūrėčiau namuose. Tai tikrai pakankamai universalus ir juokingas filmas, kuris tiks ir tiems žmonės, kurie užaugo „Amerikietiško pyrago" laikotarpiu, ir tiems, kurie dar tik žengia į savarankišką gyvenimą. Svarbiausia, kad su humoro jausmu būtų viskas tvarkoje, nes kai kurie epizodai gali išmušti iš vėžių.
Techninė juostos pusė
Filmo pliusu galima įvardinti ir ganėtinai žvalų garso takelį, kuris bendram vaizdui pridavė jaunatviškos energijos. Ir dėl puikios atmosferos reikia padėkoti filmo prodiuseriams, kurie pasirinko tokius hitus kaip Niallo Horano atliekamą dainą „This Town", Hailee Seintfeld dainą „Love Myself" ar prieš gerus dešimt metų klubuose grotą Taio Cruzo „Dynamite". Žinoma, čia tik maža dalis šios juostos garso takelio dainų, kurios puikiai atliko savo funkciją – suteikti lengvumo jausmą ir smagią pramogą peržiūros metu.
Kameros darbu irgi galima pasimėgauti, ypač jeigu kalbama apie labai atvirus epizodus, kuriuose herojams teko išgyventi ne itin smagias akimirkas. Ir patikėkite, operatorius tikrai smaginosi pateikdamas gana įdomius vaizdus ne vien tik apvemtų automobilių gaudynių scenose, bet ir intymesniais momentais.
Vaizdo montažas man sukėlė šiek tiek minčių apie tai, jog kino ekranuose žiūrovams yra pristatyta sukarpyta filmo versija. Kai kurios filmo scenos akivaizdžiai buvo apkarpytos, kaip manau, dėl cenzūros sumetimų. Tačiau tikiu, kad pilnas variantas pasirodys kaip įprastai išleidus Blu-Ray. Todėl bus verta laukti licencijos, kad pamatyti pilną vaizdą, kurį norėjo kine nuslėpti nuo mūsų akių filmo kūrėjai. Garso montažas tvarkingas. Buvo ir sprogimų, ir kitų nesąmonių, kurias sustiprino galingas garso pateikimas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kas gi yra šio filmo žvaigždė? Manau, po filmo peržiūros atsakymas yra akivaizdus – Ike'as Barinholtzas, kuris padarė ištisą šou savo neadekvačiais išsišokimais įkūnijant Hanterį. Vaidyba iš jo pusės irgi nešlubavo, nes matėsi, jog jis jautėsi savimi, todėl ir kiekvieną jam duotą akimirką smaginosi prieš kameros objektyvą.
Taip pat neerzino imtynininkas Johnas Cena, kuris pastaraisiais metais vis dažniau pasirodo komedijose. Šiame filme jis buvo netgi labai pakenčiamas, o kas svarbiausia, jo personažas Mičelas sugebėjo prajuokinti labai daug kartų. Ir kas galėjo pagalvoti, jog šiame raumenų kalne slypi tikras komikas?
Leslie Mann buvo kaip visuomet žaviai juokinga, todėl ir Lisos personažas gavosi toks šmaikštus ir juokingas.
Jaunieji aktoriai apart Čadą suvaidinusio Jimmy'io Bellingerio nesužavėjo. Net atvirkščiai, jie nervino. Ypatingai Geraldine Viswanathan, kuriai atiteko Kailos rolė. Ir net negaliu pasakyti, kuo ji mane atgrasė, bet tai man buvo pats nekenčiamiausias šio filmo personažas, ir pasirodymas.
Verdiktas
„Seksui ne" – vulgariai šmaikšti, dėl savo vaizdų pakankamai atvira ir pernelyg teisingą požiūrį į skirtingas žmonių kartas turinti chuliganiška komedija, kurios tikslu tampa jaunimo ir jų tėvelių edukacija visais įmanomais ir itin nepatogiais brendimo bei seksualinio gyvenimo klausimais.