Apie ką mes čia…
Nusprendusios praleisti savaitgalį tėvų sodyboje su savo šeimomis ir paminėti kelias svarbias progas, sesės Ernesta su Juste net neįtarė, jog visai netrukus jų idiliška kasdienybė pavirs į tikrą tragediją.
Kūrinio turinys
Nuoširdžiai laukiau šio naujo Lauryno Bareišos filmo, nes tikėjausi išties daug. Visgi „Piligrimai“ man padarė gerą įspūdį dėl savo konkretumo, tikroviškumo ir kas svarbiausia, aiškiai pristatytos kriminalinės temos. Žinoma, teko užmerkti akis į tam tikrus niuansus vien dėl to, jog tai buvo pilno metro debiutas, o kaip žinia, pirmi blynai ne visuomet yra atitinkamai gerai iškepti. Bet peržiūros metu mačiau nemenką perspektyvą ateities darbams, dėl ko filmas „Sesės“ asmeniškai man tapo viena iš laukiamiausių šio kino rudens premjerų Lietuvoje.
Ir... Deja, teko patirti tam tikrą nusivylimo kartėlį šio itin pretenzingo, ištęsto ir tiesiog nuobodaus filmo peržiūros metu. Filmo, kuris turėjo milžinišką geros psichologinės dramos potencialą, bet jo tiesiog neišnaudojo dėl pernelyg užsitęsusio ekrane „buiteko“. Aišku, „spoilinti“ aš nežadu, bet privalau parašyti, kas šiame filme nesuveikė, kad aš galėčiau jį pavadinti dėmesio vertu projektu.
Pirmiausia, pačios istorijos pristatymas. Aš puikiai suprantu, jog ekrane buvo bandoma parodyti to tikro gyvenimo akimirkas, o ir kai kurios scenos filme buvo daug ką pasakančios net neištarus nei vieno žodžio, bet visa šios juostos siužetinė struktūra neleido man elementariai įsijausti į visumą. Kodėl? Viskas paprasta – filmas chaotiškas, lyg žiūrėtum į kažkokią kadrų mišrainę su šokinėjimais nuo vienos laiko juostos prie kitos. Nesakau, kad toks sprendimas filmuose yra blogas, nes turėjome ne vieną puikų pavyzdį, kai dabartis persipina su praeitimi ir ateitimi, tik šiuo atveju tai man nesuveikė. Net ir atsižvelgus į patį kontekstą, kuriuo buvo bandoma suintriguoti žiūrovus.
Antra, tai personažai. Jeigu paimti juos visus atskirai, jų charakteriai kaip ir yra visai neblogai išreikšti ir kiekvienas iš jų pateiktas iš skirtingos ir tuo pačiu labai natūralios pozicijos. Su tokiais žmonėmis mes matomės kasdien, ar darbe, ar kokiame nors renginyje, ar šeimos išvykoje, kaip šiuo konkrečiu atveju. Bet jiems visiems atsidūrus vienoje erdvėje, viskas kardinaliai pasikeičia, nes nei chemijos, nei kažkokio gilesnio ryšio, nei emocionalaus krūvio ekrane nesijaučia. Lyg ir matome dvi šeimas, bet įsigilinti į jų vidines problemas beveik neįmanoma. O žiūrėti kaip kas miega, kaip kas guli, kaip kas sėdi ar valgo, nėra jokia personažo ekspozicija, kuri leistų su juo susitapatinti, o tik paprastas laiko užmušimas.
Tiesa, kaip jau rašiau, pats šios istorijos pamatas, o tiksliau išvyka į sodybą ir ten įvykusi nelaimė, išties pavergia, tik va tokio sumanymo įgyvendinimas buvo per daug vangus su itin nuobodžiai vystoma siužetine linija, jog filmui įpusėjus, man teko spoksoti į laikrodį. Tik priminsiu, jog „Sesių“ trukmė – 85 minutės, o tai yra be galo mažai, kad žiūrovas galėtų pavargti nuo ekrane pristatyto reginio. Bet, deja, šiuo atveju tai buvo įmanoma.
Po filmo peržiūros prisiminiau Marijos Kavtaradzės debiutą „Išgyventi vasarą“, kuris irgi buvo kuklus kaip ir „Piligrimai“, bet tuo pačiu parodęs jos kaip kino kūrėjos potencialą. Ir va, su antru darbu „Tu man nieko neprimeni“, kartelė buvo smarkiai pakelta, be to paties negaliu pasakyti apie Lauryno Bareišos filmą „Sesės“, kuriam turėjau daug vilčių, bet yra kaip yra.
Tad bendrai, nes kaip jau minėjau, „spoilerių“ nenoriu palikti, pasakysiu, jog filmą galima pažiūrėti dėl sportinio intereso ir aišku, jeigu mėgstate festivalinio tipo kiną.
Techninė juostos pusė
Techniškai juosta atrodo labai maloniai tiek akims, tiek ir ausims. Operatoriaus darbas, kuris vienu metu pačioje filmo pradžioje šiek tiek erzino dėl labai jau apkarpytų kadrų, kažkiek vėliau leido suprasti, kodėl buvo pasirinktas toks filmavimo būdas. Ir mano nuomone, toks sprendimas gavosi išties taiklus tam, ką norėjo pademonstruoti šioje istorijoje režisierius, kuris ir atliko šią funkciją. Garso takelis su keliomis dainomis, tarp kurių atsirado ir Jessica Shy dainos, tam tikrais momentais sukūrė pakankamai jaukią atmosferą ekrane.
Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas „buitekiškas“, bet kartu labai natūralus visais atžvilgiais, kai tuo tarpu vaizdo montažas sukėlė nemenką chaosą šios istorijos vientisume. Perėjimai iš vienos scenos prie kitos pernelyg greiti, kas tiesiog man sugadino bendrą įspūdį ir tiesiog neleido įsijausti į šią keliais tragiškais įvykiais prisotintą istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
O čia jau atėjo metas kai ką pagirti. O tiksliau, visą aktorių kolektyvą. Neveltui filmas ir gavo Lokarno festivalyje apdovanojimą šioje kategorijoje. Kaip minėjau, chemijos tarp personažų nebuvo, bet kiekvienas iš aktorių pasirodė iš natūralios pozicijos. Nebuvo pervaidinimo ar teatrališkumo, o tai išties džiugu. Tad tiesiog padėkosiu Gelminei Glemžaitei, Agnei Kaktaitei, Giedriui Kielai ir Pauliui Markevičiui už dalyvavimą, nes ant jų galima sakyti ir laikėsi šis filmas.
Verdiktas
„Sesės“ – pernelyg lėtas, pernelyg buitiškas, pernelyg užtęstas ir pernelyg chaotiškas draminis pasakojimas, kurio idėja ir potencialas buvo išties intriguojantys, bet visumoje gavosi pretenzingas ir nuobodus reginys su gera aktorių vaidyba bei kai kuriais taikliai atrodančiais techniniais sprendimais priešaky.