Apie ką mes čia...

Į niekuo neišsiskiriantį mažą miestelį atvyksta kraupus ir labai jaunimą viliojantis siaubo atrakcionų parkas. Tarp susidomėjusiu nauja miestelio pramoga yra ir trys draugės Bruk, Teilor ir Natali, kurios kartu su savo vaikinais nusprendžia apsilankyti parke ir išbandyti kelis atrakcionus. Jie net nenutuokia, jog visai netrukus ši nekaltai atrodanti vieta pavirs į tikrą pragarą, iš kurio bus neįmanoma pasprukti.

Kūrinio turinys

Yra labai daug įvairiausių siaubo žanro tipų, kurie vienus kino žiūrovus gali labai išgąsdinti bei sukelti ne itin malonius pojūčius sėdint kino salėje, o kitus tiesiog prajuokinti. Būtent dėl savo įvairovės ir universalumo šis kino žanras yra labai mėgstamas milijonų žmonių visame pasaulyje. Ir vienu iš tokių universalesnių siaubo žanro atšakų yra skerdynių (angl. slasher) tipo filmai, kuriuose dažniausiai siužetinės linijos epicentre yra vaizduojama kraujo ištroškusio maniako susidūrimas su pasilinksminti nusprendusiu jaunimu.

Žinoma, per daugiau nei keturis dešimtmečius, kai prasidėjo tokio pobūdžio filmų mada Holivude su „Kruvinomis skerdynėmis Teksase", mes sulaukėme išties labai daug įvairiausių darbų, kurie sugebėdavo ne tik pradžiuginti, bet ir nuvilti. Tačiau kaip ten bebūtų, tokios juostos visuomet yra laukiamos, nes jos suteikia tikrai neblogą pramogą kino salėje. Gal tai ir skamba sadistiškai, bet tikrai yra smagu yra žiūrėti į absurdiškas situacijas, kuriose jauni žmonės bando kovoti dėl savo gyvybės.

Taip galvojau ir apie šią Gregorio Plotkino režisuotą juostą, kurios anonsas man tikrai patiko. Gaila tik, kad anonsas ir buvo geriausias su šiuo filmu susijęs dalykas.

Kodėl taip sakau? Ogi todėl, kad šiame filme nėra jokios elementarios pasakojimo struktūros, kuri bent kažkiek leistų įsigilinti į rodomą chaosą ekrane ir priverstų bent pajausti tokio pobūdžio filmams privalomą įtampą. O čia nieko panašaus nėra.

Žinoma, viso to nebūtų nutikę, jeigu bent vienas iš filme pasirodžiusių herojų būtų bent kažkiek adekvatus savo sprendimuose. Tačiau visos juostos metu mes stebime grupę tikrų tikriausių idiotų, kurių neapgalvoti veiksmai yra tokie klišiniai, kad jau įpusėjus šios juostos rodymui norėjosi palikti kino salę, nes iš ekrano pusės sklido plagiato smarvė.

Kalbu apie herojus todėl, kad tokio pobūdžio filmuose būtent jie ant savo pečių ir išlaiko visą pasakojimą. Jei mes galime pažinti juos iš žmogiškos perspektyvos, suprasti jų vidines problemas ir jeigu mums yra leista bent kažkiek prisiartinti prie jų baimių, tada tokio tipo filmai iš karto tampa tokiais, kokiais jie ir privalo būti – priverčiantis sirgti už labiausiai patikusį personažą.

Šios siužetinės linijos esmę paliksiu ramybėje, bet šiek tiek noriu pakalbėti apie antagonistą, kuris atrodė tragiškai ir tuo pačiu juokingai. Jo įvaizdis buvo lyg ir paimtas iš tokių kultinių juostų kaip „Helovinas" ar „Penktadienis 13-oji", bet palyginus su Maiklu ar Džeisonu, jis nekėlė jokio siaubo, o tik užuojautą dėl juostos kūrėjų aplaidumo. Jis neturėjo nieko, kas galėtų sudominti filmą žiūrinčius žmones jo personažu be to, kad jis yra blogas ir nuo jo rankos nukenčia nekalti žmonės. Kur yra personažo išvystymas, kur jo atskleidimas ir siunčiama žinutė? Turbūt iliko kitų kino kūrėjų pasąmonėje.

Skerdynių filme yra, bet jos visiškai neimponuoja. Jau per tiek metų mes matėme pakankamai daug žudynių kine, tad tam, kad kažkuo nustebinti, dar reikia gerokai pasistengti. Tačiau akivaizdu, jog šios juostos scenaristai ir režisierius nusprendė to nedaryti. Apie siaubą net nekalbėsiu. Jis čia buvo pateiktas ne vietoje ir ne laiku. Toks jausmas, lyg žiūrėtum pigų B kategorijos filmiukštį.

Vienintelis geras dalykas čia yra tik šios juostos pabaiga. Ji banali, gal ir neįtikinama, bet ji yra geriausia, kas nutiko su šiuo filmu. Gal dar ir trukmė – 80 minučių, nes jei tai būtų dviejų valandų filmas, galima būtų ir išprotėti.

Žiūrint šį kino projektą iš karto prisiminiau šią vasarą kine matytą siaubo žanro atstovą „Slendermeną", po kurio peržiūros mane purtė labai ilgai dėl juostos prastumo. Taigi, būsena po apsilankymo šiame filme buvo identiška mano paminėtai.

Raginu pasitaupyti ne tik pinigus, bet ir nervus bei palaukti dar savaitę, kol kine pasirodys naujasis „Helovinas", kuriam jau dabar pranašaujamas modernios kino klasikos titulas.

Techninė juostos pusė

Savo techniniais niuansais filmas irgi neturi kuo pasigirti be neblogo garso takelio ir akims malonaus kameros darbo, kuris kartas nuo karto leido žavėtis filmo dekoracijomis, herojų grimu ir pigiai atrodančiomis skerdynėmis. Vaizdo montažas – apgailėtinas. Dėl to ir istorija vystoma labai nesklandžiai, chaotiškai šokinėjant nuo vienos scenos prie kitos. Garso montažas taip pat nesuvirpina kūno, kai yra rodomos dinamiškesnės scenos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktoriai... Kaip man sunku vadinti tuos žmones, kurie filme atliko pagrindinius vaidmenis, aktoriais. Tai buvo viena klaikiausių ir labiausiai nenatūralių siaubo filmuose vaidybų, kurias man teko matyti. Net elementarių išgąsčio emocijų nė vienas iš čia vaidinusių aktorių nesugebėjo pateikti bent jau kažkaip įtikinamai.

Vardų neminėsiu, nes nei aš, nei jūs tų žmonių tikrai nežinote. Gal tik Tony Toddas dar yra atpažįstamas. Šis žmogus vaidino kultiniuose trileriuose „Uola", „Varnas" ir „Galutinis tikslas", tačiau čia atliko epizodinę rolę, todėl būtų neadekvatu jį priskirti prie esminių aktorių.

Verdiktas

„Siaubo festas" – pakankamai nuobodus, labiau šleikštulį nei siaubą sukeliantis ir dėl neįtikinamų herojų bei jų susidūrimo su maniaku visiškai nenatūraliai atrodantis kino projektas, kuris tuo pačiu tampa puikiu pavyzdžiu, kaip nereikia kurti skerdynių tipo siaubo filmų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją