Apie ką mes čia…
Vieną dieną Voltero Makmilano gyvenimas pavirsta pragaru. Vyras yra nuteisiamas myriop už aštuoniolikmetės baltaodės merginos nužudymą, kurio jis neįvykdė. Beveik susitaikęs su savo likimu, Volteris laukia egzekucijos, kol jam į pagalbą neateina jaunas idealistas advokatas Brajanas Stevensonas, kuris tiki jo nekaltumu ir pažada padėti jam ne tik išvengti mirties, bet ir ištrūkti iš įkalinimo įstaigos. Taip prasideda vienas sunkiausių Brajano ir Volterio gyvenimo etapų.
Kūrinio turinys
Apie šį filmą sužinojau praeitų metų rugsėjį, kai apie jo premjerą paskelbė studija „Warner Bros“, išleidusi pirmąjį anonsą. Pagalvojau, kad seniai nebuvo gerų filmų apie teismus, kas išties yra liūdna, nes yra tiek daug įdomių bylų, kurias būtų galima perkelti į didžiuosius kino ekranus. Bet yra kaip yra. Todėl „Siekiant gailestingumo“ akimirksniu tapo vienu iš tų laukiamų 2019-ųjų pabaigos kino projektų, kurį, aišku, Lietuvoje tenka žiūrėti jau naujaisiais metais.
Bent gerai, kad išvis pasirodė, nes prisimenant situaciją su „Našlaičiu Bruklinu“, galvojau, kad ir čia viskas pasikartos ir filmas galiausiai aplenks mūsų šalies kino teatrus.
Iš karto noriu pasakyti, jog nebuvau skaitęs Bryano Stevensono memuarų, pagal kuriuos buvo sukurtas šis filmas, todėl jį vertinsiu kaip originalią juostą, o ne mano paminėto žmogaus knygos adaptaciją. Tiesa, po peržiūros užsinorėjau paskaityti ir knygą, nes filmas padarė išties gerą įspūdį. Tad dabar apie pačią juostą.
Šis filmas nepateikia mums nieko naujo, ko mes nebūtume matę tokiose juostose kaip „Misisipės vaiduokliai“, „Maršalas“, „Žalioji knyga“, „Deivido Geilo paslaptis“, „Mano pusbrolis Vinis“, „Verdiktas“, „Metas žudyti“, „Pripažintas nekaltu“ ir t.t. Nes iš esmės visi filmai apie teismus ir narpliojamas bylas yra panašūs. Išskyrus tai, jog juos skiria skirtingos istorijos, kurias mums bando vienaip ar kitaip papasakoti įvairūs filmų kūrėjai.
Ir tame yra didžiausias smagumas, nes, kaip ten bebūtų, žiūrovui yra suteikiamas žvilgsnis į teisėsaugos darbo specifiką. Ir tai, aišku, liečia ne vien teisėjus, advokatus ar prokurorus, bet ir kartais paprastus policijos pareigūnus, kurie sulaiko nusikaltėlius. Malonu dar ir tai, jog filmuose mums yra rodomi skirtingi laikotarpiai, o tai reiškia, jog ir teismai skirtingose epochose dirbo skirtingai.
Ir būtent čia yra vienas iš tokių teismų procesų, kurio verdiktas buvo nulemtas dar jam neprasidėjus. Kaip galima suprasti, viskas vyko dėl rasistinių priežasčių.
Režisierius savo juostoje nusprendė ne vien parodyti teismą ir kovą dėl žmogaus gyvybės, bet ir išgvildenti kelias kitas temas, tokias, kaip rasizmas bei sąžiningumas. Tai filmui pridavė labai daug natūralių bruožų, kurie veikia pakankamai emocionaliai visos juostos metu.
Žmogiškumas – tai, kuo ne visi gali pagirti, ir šiame filme apie tai yra šnekama ne vieną ir ne du kartus. Ir būtent žmogiškumo faktorius tapo šios juostos siužetinės linijos varikliu.
Nors tai yra drama, juostos veiksmas - įtemptas. Kai rankos režisieriams auga iš tinkamos vietos, jų sukurtos dramos gali pasirodyti efektingesnės už bet kokį kietą ir daug susišaudymų turintį veiksmo trilerį. Galbūt ta įtampa atsiranda ir todėl, jog žmoguje yra dalelytė dorybės bei žmogiškumo ir jis šį filmą priims asmeniškai sirgdamas už pagrindinio juostos herojaus pergalę teisme. Bent jau aš sėdėjau neramiai, buvo labai įdomu, kaip gi baigsis šis teismo procesas, kuriame buvo kovojama dėl nekalto žmogaus gyvybės.
Herojai filme atsiskleidžia puikiai. Tiek nuteistasis Volteris Makmilanas, tiek ir jį ginti atvažiavęs Brajanas Stevensonas. Tai labai maloniai suderintas dviejų skirtingų, bet gerų žmonių tandemas, kuriuo ne tik tiki, bet ir linki pergalės prieš supuvusią sistemą ir rasistus. Jiems į pagalbą ateina ir kiti personažai, kaip Eva Ansli, Tomis Čampanas ir Ralfas Majersas, kuriems irgi užteko ekraninio laiko, kad jų personažai būtų deramai pristatyti žiūrovui. Deja, per daug apie juos kalbėti negaliu, nes tektų kai ką išpasakoti, o to aš daryti nesiruošiu. Jeigu trumpai – visi buvo pasirodę vietoje ir laiku.
Apibendrinus, nes kaip jau įprasta, neatskleidžiu pernelyg daug detalių iš filmų, kad Jūs nesugadintumėte sau peržiūros, pasakysiu, jog „Siekiant gailestingumo“ yra geras, susimąstyti priverčiantis ir daug emocijų sukeliantis filmas, kurį rekomenduoju kiekvienam geros dramos ir teismų temos gerbėjui. Nemanau, kad teks nusivilti.
Techninė juostos pusė
Labai mėgstu tvarkingus ir natūraliai rodomą laikotarpį ekrane atkuriančius filmus, todėl nepagirti šios juostos meninio apipavidalinimo su visomis dekoracijomis, kostiumais, šukuosenomis, grimu tikrai negalėčiau. Dar pliusu tampa garso takelis, labai detalus operatoriaus darbas, puikiai suvestas garsas ir tvarkingas vaizdo montažas, dėl kurio ši istorija neprailgo nei akimirkai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Paskutiniais metais Jamie‘iui Foxxui nelabai sekasi su vaidmenimis ir, aišku, filmais. Edgaro Wrighto režisuoto hito „Vaikis ant ratų“ neskaičiuoju, nes ten jis atliko labai jau epizodinį vaidmenį. Ir dabar, pagaliau jis vėl vaidina geroje juostoje ir dar prie to fenomenaliai demonstruoja savo aktorinį talentą. Galima teigti, jog tai yra tam tikras aktoriaus sugrįžimas į dramas, kuris dovanoja ganėtinai emocionalų poveikį peržiūros metu. Tikrai, tai išties stipriai suvaidintas vaidmuo, kuriuo įtiki ir supranti kiekvieną Jamie Foxxo įkūnyto personažo daromą žingsnį.
Solidžiu pasirodymu gali pasigirti ir Michaelas B. Jordanas, kuris pastaraisiais metais nudžiugino su savo įtikinamomis rolėmis filmuose „Krydas. Gimęs kovoti“ ir „Juodoji Pantera“. Aišku, tai ne toks jautrus pasirodymas, kaip pagrindinio personažo, bet irgi priverčiantis patikėti tuo, ką jis daro, nes ekrane atrodo labai natūraliai.
Antraplaniai aktoriai („Oskaro“ laureatė Bree Larson, Rafe‘as Spallas, Timas Blake‘as Nelsonas ir O‘Shea Jacksonas jaunesnysis) taip pat nenuvylė. Bendrai, visi aktoriai šiame filme parinkti ne tik gerai, bet ir profesionaliai atliko savo darbą. Nesakau, kad tai labai ryškūs vaidmenys, bet jie įtikinami, o tai yra svarbiausia.
Verdiktas
„Siekiant gailestingumo“ – emocionaliai stiprus, verčiantis susimąstyti apie teisėsaugos veiklą bei įdomiai rasizmo temą gvildenantis kino projektas, kuris ne tik, kad neprailgsta nei vienai minutei dėl įtampos nestokojančios ir ekrane rodomos situacijos, bet tuo pačiu dar ir sugebantis peržiūros metu sukelti nemažai minčių galvoje apie žmogiškumą ir toleranciją vienas kitam. Prie viso to pridėkime „oskarinę“ aktorių vaidybą, gerai parašytą scenarijų, tvarkingą režisūrą ir gausime filmą, kurį bus galima ilgai prisiminti išėjus iš kino salės.
Filmo anonsas: