Apie ką mes čia…
Atvykusi pailsėti nuo rutinos ir turtingo nuobodos vyro į Prancūzijos Rivjerą, vidutinio amžiaus moteris Siuzana išsinuomoja prabangią vilą ir kartu su savo jaunu meilužiu Mišeliu nusprendžia joje praleisti atostogas. Tačiau vieną akimirką jos viešnagė pavirsta į moralinę dilemą, su kuria jai teks susigyventi.
Kūrinio turinys
Nors šį filmą pasirinkau tik dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos, visgi mane dar kažkiek sugebėjo sudominti į vieną erdvę įspraustas siužetas. Nes, pripažinkime, tokio tipo filmai kartais gali būti labai patrauklūs ir įdomūs. Vien prisiminus 2020 metų nuostabų „Tėvą“, galima teigti, jog minimalizmas gerai istorijai kartais tampa visišku išsigelbėjimu - žiūrovas visą savo dėmesį sutelkia į dialogus ir rodomas situacijas, o ne blaškosi po nereikalingas vietoves su dešimtimis nereikalingų personažų.
Taip pat tokie filmai sugeba suteikti dar ir kitokio pobūdžio pramogą – teatro jausmą. Bet su šiuo filmu viskas yra kitaip.
Nesakau, kad tai yra labai blogas kūrinys, bet tikiu, kad pjesė, kuri ir tapo jo pirminiu pamatu, buvo žymiai gyvesnė bei įdomesnė, nei šis nuobodžiai ekrane išvystytas pasakojimas.
Visgi pačios temos čia yra tikrai rimtos, o ir dialogai kartais priverčia susimąstyti, bet įsigilinti į šią istoriją yra sunku: pats siužetas savo monotoniškumu tiesiog neleidžia to padaryti.
O gaila, nes, pavyzdžiui, stebint mano paminėto „Tėvo“ istoriją, buvo jaučiama drama, intriga ir net įtampa, o nežinomybė neleido ramiai sėdėti. Čia mes negauname nieko panašaus, tik nuobodžius ir net jokių didesnių emocijų nesukeliančius pokalbius.
Personažai filme irgi pernelyg neįdomūs, kad mums rūpėtų, todėl nemanau, kad kam nors iš žiūrovų pavyks su jais susitapatinti. Ir kalbu aš ne apie tai, kokias neigiamas asociacijas su peržengtomis moralės normomis jie skleidžia. Kalbu apie jų elementarų atsiskleidimą su visiškai emociškai siužeto nepaliečiančiais vidiniais konfliktais.
Išskirti nebent galima būtų Siuzaną, kuri tam tikrais atvejais dar sugebėdavo kažkiek susimąstyti apie savo daromas klaidas, nors tas susimąstymas irgi nebuvo pernelyg atviras, kad žiūrovai galėtų įlįsti į jos vidų.
Tad daugiau kaip ir neturiu, ko pasakyti. Kitaip jau tektų palikinėti milžiniškus „spoilerius“, kurie išvis priverstų Jus apeiti šią juostą kilometriniu žingsniu. O jeigu Jums patinka tokio tipo filmai, manau, galite surizikuoti ir, galbūt, patirsite visai geras akimirkas kine, ko, deja, aš nesugebėjau gauti.
Techninė juostos pusė
Minimalistinė aplinka – vienas iš didesnių juostos pliusų. Tvarkingas kameros darbas, pesimistiškai nuteikianti muzika, akių nebadantis meninis apipavidalinimas, neblogas vaizdo ir garso montažas kažkiek sugebėjo pradžiuginti, nes stebint tokių filmų istorijas dažnai norisi matyti estetiką ir iš ekrano skleidžiamą tikrovę. O tai, bent jau čia, tikrai verta pagyrimo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau užsiminiau, filmą pasirinkau peržiūrai tik dėl pagrindinio vaidmens atlikėjos Charlottes Gainsbourg, kuri vaidino pakankamai įtikinamai, nors jos įkūnytas personažas nebuvo toks įdomus, kaip tikėjausi.
Bet tiek jau to - į ją visuomet malonu žiūrėti, net ir kokiame prastame projekte ji bevaidintų. Taip pat filme turime Nielsą Schneiderį, Nathaną Willcocksą ir Julią Roy, kurie nepademonstravo nieko ryškaus, nors ir vaidino išties neblogai.
Verdiktas
„Siuzana Andler“ – pakankamai monotoniškas, sunkiai įtraukiantis į siužetą, jokių didesnių emocijų nesukeliantis ir greitai užsimirštantis vienos erdvės stiliaus projektas, kurį iš visiškos nuobodybės gelbėja nuostabios aktorės Charlottes Gainsbourg charizma. O gaila, nes filmo tema ir jame gvildenamos idėjos turėjo nemenką potencialą gerai istorijai.
Filmo anonsas: