Apie ką mes čia...
Londono mieste yra ruošiama biologinė ataka, kuri gali nunešti tūkstančius, o gal net ir milijonus gyvybių. Neturėdama kitos išeities, CŽV vadovybė į aktyvų darbą sugrąžina vieną geriausių savo agenčių – Alisą, kuri po patirto fiasko Paryžiuje kelerius metus trynė kelnes nuobodžiame biuro darbe. Tačiau moteris net nenutuokia, jog ji bus įtraukta į kažkieno puikiai suregztą mirtiną žaidimą, kuriame nėra jokių nugalėtojų.
Kūrinio turinys
Šnipų temos filmai pastaraisiais metais tapo itin dažnu svečiu kino ekranuose, tačiau tik retas šios temos projektas sugeba sudominti taip, jog norėtųsi jį peržiūrėti dar kartą. Žinoma, čia nekalbu apie „Džeimso Bondo“, „Džeisono Borno“ ar „Neįmanomos misijos“ frančizes, o apie originalius filmus. Iš paskutiniųjų filmų, kurie savo įdomiai pateiktu siužetu sugebėjo pakerėti, galima būtų išvardinti vos kelis – kultinio režisieriaus Guy‘aus Ritchie‘io projektas „Šnipas iš U.N.C.L.E.“, grafine Marko Millaro novele paremtas hitas „KINGSMAN. Slaptoji tarnyba“ bei veiksmo komedijos „Ji – šnipė“ bei „Rizikinga erzinti diedukus“.
Tačiau buvo ir tokių filmų, kaip 2016 metais pasirodęs „Išdavikas“, trileris su Kevinu Costneriu „Trys dienos nužudyti“ ir nemažus nuostolius patyręs „Lapkričio žmogus“, kurie visiškai nesudomino, o kas blogiausia, leido pajusti nuobodulį peržiūros metu. Ir dabar, pasižiūrėjus „Slaptąjį agentą“, galima teigti, jog filmas ne tik, kad savo nuobodžiai pateikta siužetine linija nenusileidžia paminėtiems projektams, bet ir neturi visiškai jokio išskirtinumo.
Didžiausia šio filmo bėda yra tame, jog jis neturi jokios pasakojimo vystymo struktūros. Viskas vyksta labai chaotiškai, jog net pačioje pradžioje sunku suprasti kas kur dirba ir kas su kuo yra susijęs, kokie yra personažų motyvai ir kodėl, žinant, jog Londonui gresia biologinė ataka, slaptosios tarnybos nebando veikti pačios, o pasikliauja nuo darbo nušalintu agentu. Bet ne tai yra blogiausia. Blogiau yra, kai filmo kūrėjai bando pateikti „nenuspėjamai“ atrodančius pasakojimo vingius, kuriuos perprasti galėtų ir mažas vaikas. Tokio nuspėjamo šnipų temos filmo dar reikėtų gerai paieškoti. Praėjus pusvalandžiui supranti kaip baigsis filmas ir kas yra šios juostos pagrindinis blogietis.
Kita problema yra tame, jog filmas, kuris buvo anonsuojamas kaip įtampos ir veiksmo kupina bomba, neturėjo nė vienos scenos, kuri sugebėtų sukelti bent lašelį įtampos. Apie veiksmą irgi galima pamiršti, nes tik vos kelios susišaudymo ir muštynių scenos yra vertos dėmesio, bet ir tai, jos taip pigiai pastatytos, jog net nesitiki, kad žiūrime 2017 metų filmą, o ne kokį nors eilinį 90-ųjų veiksmo filmą su Stevenu Seagalu. Suprantama, kad filmo biudžetas neviršija 20 milijonų dolerių, bet, prisiminus „Reidą“, kurio biudžetas siekė vos vieną milijoną dolerių, darosi tiesiog graudu. Ir keisčiausia, jog filmą statė visai neblogos ir nemažai gero veiksmo turinčios „Džeimso Bondo“ dalies režisierius.
Filmo herojai irgi prisideda prie prasto bendros siužetinės linijos pateikimo. Kiekvienas iš juostoje pasirodančių veikėjų ne tik, kad neturi visiškai jokios charizmos, bet jie dar ir nesugeba atsiskleisti kaip asmenybės. Jie tiesiog egzistuoja filme iki tam tikro momento, kai ateina metas juos pašalinti. Ir čia dar nekalbama apie visiškai kvailus personažų veiksmus, kurie tiesiog protu nesuvokiami. Vien ko vertas Alisos ir Džeko bendradarbiavimas. Taip pat pagrindinis filmo antagonistas ir jo motyvai susprogdinti biologinį ginklą yra tokie nuvalkioti, jog sėdint kino salėje norisi garsiai pasiųsti filmo kūrėjus ten, kur gyvena pingvinai. O kokie filme herojų dialogai... Kokie neįdomūs, klišėmis apipinti ir milijoną kartų girdėti pokalbiai apie nieką, nuo kurių norisi išsitraukti pagalvę ir gerai nusnūsti.
Pasibaigus filmui juntama tuštuma dėl to, jog buvo prarastos beveik dvi gyvenimo valandos. Visgi gerai pagalvojus, tokius filmus reikia ne į kino teatrus leisti, o tiesiai į DVD. Namuose tokį filmą dar įmanoma pasižiūrėti, nes jis gerai veiktų kaip vaistas nuo nemigos, tačiau kine, kur visgi lauki kokios nors pramogos, įtampos ar kitokių įspūdžių, tokios juostos tampa dideliais nusivylimais.
Techninė juostos pusė
Geriausiu filmo techninės dalies pliusu yra neblogas garso takelis, kuris bent jau kažkiek pagyvina nuobodžiai atrodantį veiksmą, kurio filme ne taip ir daug. Muzikinės kompozicijos beveik niekuo nesiskiria nuo standartinių tokio pobūdžio filmų muzikinių palydų, bet tai nėra blogai. Jos malonios ausims, tik gaila, kad pritaikytos tokiam prastam projektui.
Kameros darbas labai chaotiškas ir neišraiškingas, ypatingai jeigu žiūrėtume į susišaudymų ir muštynių scenas, kurios taip nedetaliai nufilmuotos, kaip norėtųsi. Užtat kai kuriose smurtinėse scenose operatoriui pavyksta pagauti neblogų kadrų, o taip pat pakankamai gerai pateikti panoraminius vaizdus, kas iš dalies kompensuoja patirtą diskomfortą stebint veiksmo scenas.
Garso montažas, kuris filme visai neblogai pateikiamas susišaudymuose, atliktas kokybiškai. Bet to negalima pasakyti apie vaizdo montažą, kuris yra tiesiog klaikus. Tas bėgiojimas nuo vienos scenos prie kitos bei ne vietoje ir ne laiku įterpti prisiminimų momentai sukelia labai didelį diskomfortą norint įsijausti į filmo siužetinę liniją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Režisierius Michaelas Aptedas į savo filmą sukvietė išties puikų aktorių kolektyvą, tačiau bėda tame, jog jam visiškai nepavyko išnaudoti jų potencialo.
Švedų aktorė Noomi Rapace, kuri kino žiūrovams labiausiai žinoma iš skandinaviškos „Milenium“ trilogijos ir 2012 metų Ridley Scotto režisuoto mokslinės fantastikos blokbasterio „Prometėjas“, paskutiniais metais pasirodo vis prastesniuose filmuose. Ir ši juosta, kurioje ji atliko pagrindinį vaidmenį, ne išimtis. Aktorė visą filmo rodymo laiką demonstravo itin medinę vaidybą, kurios metu neatsirado vietos jokioms emocijoms.
Nenatūraliai ir visiškai neįtikinamai pasirodžiusi aktorė nebuvo vienintelė, kuri šioje juostoje atliko blankų vaidmenį. Tą patį galima pasakyti ir apie labai retai kino ekranuose matomą Orlando Bloomą, kurio vieninteliu privalumu filme tapo jo „hipsteriškas“ įvaizdis. O kadaise tai buvo vienas geidžiamiausių Holivudo jaunuolių, kuriam žadėjo Brado Pitto ateitį.
Taip pat liūdna buvo matyti tokius puikius aktorius kaip Michaelas Douglasas, Johnas Malkovichius ir Toni Collette, kurie juostoje tiesiog vegetavo Noomi Rapace užnugaryje. Gaila, kad jiems tenka vaidinti tokio prastumo filmuose, bet suprantama – vagyti nori kiekvienas.
Verdiktas
„Slaptasis agentas“ – nuo pradžios iki pat galo neįtraukiantis ir pernelyg chaotiškai papasakotas filmas, kurio didžiausiais pliusais tampa kelios filme girdimos muzikinės kompozicijos ir kai kurie neblogai atrodantys juostos operatoriaus padaryti sprendimai filmuojant panoraminius Londono vaizdus. Tačiau tai nekompensuoja nuobodžiai ir idiotiškai vystomos siužetinės linijos, banalių personažų ir juos vaidinančių aktorių potencialo neišnaudojimo, neįdomių veiksmo scenų ir klišinių, iki gyvo kaulo erzinančių dialogų apie nieką.