Ar „Sparno broliai“, kurio pamatu tapo 2015 metais išleista biografinė knyga „Atsidavimas. Epiška istorija apie didvyriškumą, draugystę ir pasiaukojimą“, savo kokybe prilygsta geriausiems kariniams filmams apie aviacijos asus ir ar jį verta žiūrėti kine? Į šiuos svarbius klausimus pasistengsiu Jums atsakyti šioje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Visą gyvenimą kentęs rasizmą ir socialinę atskirtį, jaunas ir labai gabus juodaodis pilotas Džesis Braunas gauna puikų šansą įrodyti tiek sau, tiek kitiems, jog jis yra kažko vertas. Ir tuo šansu jam tampa dalyvavimas ką tik įsiplieskusiame Korėjos kare. Atsidūręs JAV laivyne, jis netrukus susipažįsta su itin gabiu lakūnu Tomu Hadneriu, su kuriuo jam teks kovoti petys į petį.
Kūrinio turinys
Esu matęs labai daug vaidybinių filmų apie karo lauke pasireiškiančius lakūnus, bet tik keli yra verti dėmesio, nes dauguma, pripažinkime, atrodo gal ir epiškai, bet visiškai neturintys jokio realizmo jausmo. Iš geresnių tokio pobūdžio karinių paminėčiau klasikines juostas „Tora, Tora, Tora“ ir „Mūšis dėl Britanijos“, taip pat pagirti norėčiau efektingai atrodančias oro dvikovas filme „Diunkerkas“.
Be abejo, tokie žymūs filmai kaip „Pirmoji eskadrilė“, „Midvėjaus mūšis“, „Perl Harboras“, „Pilotas“ ar „Raudonosios uodegos“ atrodo šauniai ir epiškai, bet jie su realizmu turi mažai ką bendro, todėl juos galima žiūrėti nebent norint gauti neprailgstančią pramogą ir nieko daugiau. Laukdamas „Sparno brolių“, tikėjausi ekrane pamatyti kažką panašaus, todėl ir mano lūkesčiai buvo sumažinti iki minimumo. Tačiau galiausiai gavau ganėtinai įdomų, autentiškomis karo batalijomis papuoštą ir, kartu, nenuobodų didvyriškumo perpildytą reginį.
Tad pristatytos veiksmo scenos filme atrodo išties puikiai, o kas svarbiausia – labai įtemptai, todėl pati paržiūra atrodo tokia gyva ir sugebanti stebinti savo epiškumu. Gal tas epiškumas nėra toks kietas kaip „Ase Maverike“, bet tikrai nenusileidžiantis mano anksčiau paminėtoms juostoms. Trumpai kalbant – filmas susižiūri maloniai, nenuobodžiai ir yra kupinas įtampos.
Tačiau ne karas ar veiksmo perpildytos oro batalijos šioje juostoje buvo svarbiausias akcentas, nes tai visgi filmas apie žmones, rodomą laikotarpį ir negailestingas socialines dilemas, kurios ir užgrūdino pagrindinį filmo veikėją tapti geriausiu ir geriausių. Tad pirmiausia filmas pateikiamas iš draminės bei ganėtinai jautrios vieno konkretaus žmogaus perspektyvos, kuriam teko susidurti su negailestingu rasizmu, engimu, asmeniniais praradimais. Taip pat tai filmas apie tikrą vyrišką draugystę, kuri nuo pat pirmų akimirkų paperka savo tikrumu, nuoširdumu bei paprastumu. Tiesiog neįmanoma nepatikėti tuo, kaip ji yra čia pateikta.
Mano nuomone, pagrindiniai filmo veikėjai Džesis ir Tomas atsiskleidė tikrai neblogai, o, kas svarbiausia, dėl jų buvo galima nuoširdžiai jaudintis, todėl susitapatinti su herojais ir suvokti kiekvieno iš jų motyvus galima be jokių problemų. Tai įkvepiantys savo didvyriškumu vyrai, be kurių pasiaukojimo nebūtų iškovotos svarbios pergalės. Gaila, kad to paties negaliu pasakyti apie antraplanius personažus, kurie man priminė eilinius neįdomius statistus. Tačiau ar tai didelė bėda? Nemanau, nors dramaturgija šiuo klausimu tam tikrose epizoduose ir šlubavo.
Tiek, manau, ir užtenka pasakyti apie šio filmo siužetinius aspektus, nes elementariai nenoriu Jums nieko „spoilinti“, kad patys galėtumėte pasimėgauti kine šiuo reginiu.
Techninė juostos pusė
Sakyčiau, kad filmas atrodo tikrai puikiai. Kodėl? Viskas labai paprasta. Jo gamybai buvo išleisti ganėtinai solidūs pinigai – 90 milijonų dolerių, kas prilygsta pakankamai rimtiems mini blokbasteriams. Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas leido atsidurti autentiškai atrodančiame 1950-ųjų laikotarpyje dėl dekoracijų, kostiumų, grimo, šukuosenų ir, aišku, tam tikrų CGI elementų.
Taip pat pagirti noriu filmo garso takelį, garso montažą ir, žinoma, nuostabų kameros darbą, be kurių ši juosta neatrodytų taip epiškai. Ir, be abejo, neužmirškime vaizdo montažo, kuris garantavo neprailgstančiai išdėstytą siužetinę liniją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pastaraisiais metais aktoriaus Jonathano Majorso karjera kyla lyg ant mielių, o ir jo pasirinkti projektai džiugina, todėl smagu, kad jis čia atliko pagrindinį vaidmenį, nes bičas tikrai moka vaidinti ir turi savito šarmo. Sakyčiau net, kad šiame filme jis atliko bene rimčiausią kol kas savo karjeroje vaidmenį, o kitais metais jis dar ne vieną kartą mus nustebins su keliais labai laukiamais filmais.
Kalbant apie kitą svarbų šiai istorijai aktorių Gleną Powellą, tai jis šiais metais jau antrą sykį pilotuoja lėktuvą. Prieš tai jį buvo galima pamatyti kol kas didžiausiame šių metų kino hite „Asas Maverikas“, kuriame aktorius atliko ganėtinai svarbų vaidmenį. O čia jis pademonstravo savo neblogus draminius sugebėjimus. Be to, tarp jo ir Jonathano buvo galima pajausti milžinišką broliškos meilės perpildytą chemiją.
Tokie antraplaniai aktoriai kaip Christina Jackson, Thomasas Sadoskis, Darenas Kagasoffas, Joe‘is Jonasas, Josephas Crossas filme atrodė kaip ir įtikinamai, nors nespinduliavo tokios charizmos, kaip mano jau aptartas pagrindinis duetas.
Verdiktas
„Sparno broliai“ – epiškumo ir didvyriškumo perpildytas, tikroviškai atrodančiomis oro batalijomis papuoštas ir įkvepiančią tikros vyriškos draugystės bei pasiaukojimo istoriją gvildenantis filmas, kuris sugeba suteikti ne tik gerą pramogą kino teatre, bet dar ir priverčia pažvelgti iš arti į nepavydėtiną JAV istorijos puslapį.
Filmo anonsas: