Apie ką mes čia…
Stichiškėse gyvenimas yra paprastas – kiekviena iš keturių stichijų (ugnis, vanduo, oras ir žemė) gyvena nuosavoje teritorijoje ir bando džiaugtis gyvenimu tarp saviškių. Tačiau vieną dieną karštakošė mergina Ugnė randa bendrą ryšį su vandeniniu vaikinu Baliu, kas netikėtai gali turėti rimtas pasekmes tiek jiems patiems, tiek ir jų visiškai skirtingoms aplinkoms.
Kūrinio turinys
Dėl ko aš dievinu „Pixar“ studiją, tai dėl itin taiklių, aktualių ir be galo prasmingų istorijų, kurios yra susijusios su kiekvienu iš mūsų. Ir šiame naujame filme mes gauname dar vieną labai paprastą, bet tuo pačiu pamokančią temą, kurios metu yra iškeliama vis dar ganėtinai opi šiuolaikinės visuomenės problema – rasizmas. Ir rasizmas filmuke yra pateiktas iš dviejų skirtingų perspektyvų.
Pirmoji iš jų – stereotipinis požiūris į kitaip atrodančius asmenis. Antroji – tarprasiniai santykiai. Ir jeigu pirmoji šios temos dalis yra paliečiama filme nekaltai primenant ne itin pagirtiną rasistinį laikotarpį JAV istorijoje, nes odos spalva jau nekelia tokių bangų tam tikruose visuomenės sluoksniuose kaip buvo prieš daug dešimtmečių, tai tarprasiniai santykiai vis dar yra palydimi kreivais žvilgsniais. Nesivelsiu aš į diskusiją apie rasizmą, bet galiu tik pagirti filmuko kūrėjus už tai, kad jie tokiu ganėtinai aiškiu, gražiu bei jautriu būdu sugebėjo pateikti šią itin rimtą socialinę problemą ir taip kartu panoro prisibelsti prie jaunų žiūrovų, kad jie suprastų, jog joks nusikaltimas mylėti, jausti simpatiją ar draugauti su kitos rasės žmogumi.
Aišku, pats siužetas nors ir yra emocionalus bei mielas širdžiai, visgi jis nėra toks genialus ar išraiškingas kaip daugelio kitų „Pixar“ juostų, todėl visumoje žiūrovai gauna mielą bei nuspėjamą istoriją apie meilę, atsidavimą, šeimos vertybes ir pasiaukojimą. Tai nėra blogai, bet iš „Pixar“ visgi dažniausiai lauki kažko ypatingo ir dramaturgiškai genialaus. Na, bet siužetinės linijos tempas buvo ganėtinai žvalus, todėl nuobodulio ši istorija tikrai nesukelia.
Personažai filmuke visai smagūs. Vieniems iš jų be abejo galima jausti simpatiją, kai kuriems savotišką pyktį, na, o kai kurie savo pasirodymais elementariai sukeldavo, bent jau man, susierzinimą, kas irgi nebuvo blogai, nes ekrane mačiau gyvus ir įtraukiančiai pateiktus veikėjus. Be to, kiekvienas personažas, kaip ir priklauso stichijoms, buvo pristatytas metaforiškai, o tai tik asmeniškai man pagerino bendrą įspūdį apie filmą.
Tad jeigu Jums patinka „Pixar“ ir mėgstate prasmingas temas, manau, kad ši juosta turėtų tiek jums, tiek ir jūsų atžaloms sukelti pozityvias emocijas ir suteikti geras akimirkas kine.
Techninė juostos pusė
Kas jau kas, bet „Pixar“ visuomet sužavi savo techniniais sprendimais, todėl daugžodžiauti čia tikrai nesiruošiu, nes nėra dėl ko. Akivaizdu, kad animacija yra ideali ir be galo detaliai pateikta, garso takelis irgi sukuriantis ekrane atitinkamai smagią atmosferą, o vaizdo montažas sugebantis laikyti įtampoje dėl kai kurių labai jau žvaliai ir energingai pristatytų scenų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man pasisekė ir filmuką žiūrėjau originalo kalba, todėl visos tos natūralios ir neperspaustos lietuviškam dubliažui būdingos emocijos manęs nepasiekė. O aktoriai, kurie originaliai įgarsino veikėjus, mano kuklia nuomone, pasidarbavo išties puikiai. Filme galime išgirsti Leah Lewis, Mamoudou Athie, Shila Ommi, Ronnie Del Carmen, Catherine O‘Hara, Matthew Yangą Kingą ir Wendi McLendon-Covey.
Verdiktas
„Stichijos“ – gražus, jaukus ir tiesiog meile spinduliuojantis animacinis studijos „Pixar“ filmukas, kuris be išties stulbinančiai atrodančios išorės sugeba pritraukti dėmesį dėl itin aktualios rasizmo temos. Ir nors ši juosta siužetiškai ženkliai nusileidžia didžiausiems studijos šedevrams dėl savo nuspėjamumo, ji išlieka labai kokybišku bei dėmesio vertu reginiu tiek dideliems, tiek ir mažiems kino entuziastams.