Apie ką mes čia…
Saimonas – vyresnių klasių mokinys, kuris mėgsta gerą muziką, lanko teatro pamokas, savo laisvalaikį praleidžia su artimiausiais bičiuliais, eina į vakarėlius bei padeda savo tėvams visokiausiuose darbuose namie. Jis yra lygiai toks pats kaip ir dauguma jo amžiaus aktyvių paauglių. Tik yra vienas mažytis bet. Saimonas turi paslaptį, kurios nėra atskleidęs nei vienam žmogui...
Kūrinio turinys
Filmus LGBT tema mėgstu dėl kelių priežasčių. Pirmoji – tai filmai, kurie dažnai sugeba atskleisti homoseksualių žmonių gyvenimą per gana atvirą ir labai patrauklią prizmę, kad žiūrovai galėtų pamatyti tuos žmones ne tik skiringose situacijose, bet ir galėtų suprasti vieną svarbią tiesą apie tai, jog jie yra lygiai tokie patys kaip ir heteroseksualai. Antroji – dievinu, kai visokie degeneratai su homofobijos požymiais bando su žeme sumaišyti tokio pobūdžio filmus, jų kūrėjus ir žiūrovus išvadindami visokiausiais necenzūriniais žodžiais.
Žinoma, tokie filmai gal daug kam ir sukelia agresiją, bet manau, jog jų dėka kai kas galbūt sugeba mokytis tolerancijos ir supratingumo. O tai jau nemažas pasiekimas, kuris skatins ir toliau kurti panašios temos juostas, kad žmonės keistųsi į gerąją pusę.
Ir šis filmas yra būtent toks, kuris ne tik skatina žmones suvokti gana aktualią problemą, apie kurią aš šiek tiek vėliau parašysiu, bet ir nuteikia labai maloniam, lengvam ir netgi sakyčiau įtraukiančiam laiko praleidimui kino salėje.
Pagrindinis juostos akcentas – eilinė mokykla, kurioje kaip ir visur, verda gyvenimas. Ir jis yra visapusiškas – yra namų vakarėliai, yra sporto varžybos, kuriose susirenka visa mokykla, yra užklasinės veiklos būreliai ir, žinoma, yra patyčios, su kuriomis tenka susidurti ne vien tik mokslus graužiantiems pirmūnams, bet ir žmonėms, kurie kardinaliai išsiskiria iš pilkosios masės.
Galėčiau pasakyti, jog filmo koncepcija iš dalies primena tarp paauglių labai populiarų serialą „13 priežasčių kodėl“, kuriame taip pat yra nagrinėjama patyčių problema šiuolaikinėje visuomenėje. Nesakau, kad patyčių nebuvo prieš dešimt ar dvidešimt metų, bet jos tikrai nebuvo tokio masto, kaip dabar. Ir šičia labai nuodugniai, bet tuo pačiu itin paprasta forma pateikiama pagrindinė patyčių priežastis, dėl kurios ir vyksta tokie dalykai.
Filme taip pat daug dėmesio skiriama švietimui, draugystei, šeimai ir labai paprastiems dalykams, kurie jaunąjį žmogų paverčia pilnavertišku asmeniu ir visuomenės dalimi. Jau nekalbu apie meilę, kuri, beje, čia yra pateikta iš kelių labai vaizdingų perspektyvų – slaptos, homoseksualios ir iki negalėjimo įkyrios. Ta paskutinioji išties nemažai prisidėjo prie bendros siužetinės linijos vystymo.
Kita ir pati svarbiausia filmo tema tampa jaunojo žmogaus baimė prieš visuomenę ir šeimą, kurie gali nesuprasti ir atstumti dėl to, jog tu esi netradicinės orientacijos. Bet tuo pačiu, baimė kyla ir dėl tos minties, jog visą gyvenimą teks kankintis ir laikyti tą savyje. Tokia kova su savimi, su kuria susiduria pagrindinis filmo herojus, yra pagrįsta, nes prisipažinti visam pasauliui apie savo netradicinę orientaciją tikrai gali ne kiekvienas, ypač, kai visuomenė gali neigiamai sureaguoti į tokį atsiskleidimą.
Atmetus socialinę ir labai aktualią temą, susijusią su LGBT, galiu pasakyti, jog ir be šitos dalies juosta išlaiko labai stiprų pavidalą. Istorija papasakota įdomiai ir ganėtinai žvaliai, netrūksta čia gero, sodraus ir labai jaunatviško humoro, kurį galbūt supras ne kiekvienas, tačiau net ir tai nesutrukdys sukelti šypsenos veide. Bendra juostos koncepcija bus patraukli tiek jaunam, tiek vyresniam žiūrovui.
Daugiau apie siužetą aš negaliu nieko sakyti, nes galėčiau išpasakoti tai, ko nereikia, todėl pereisiu prie herojų. Kiekvienas personažas filme buvo pristatytas išties gerai. Pagrindinis veikėjas Saimonas nuostabiai iliustravo svarbiausias jaunojo žmogaus problemas ir baimes, kas išties praskaidrino peržiūrą. Jo draugai Lėja, Abė ir Nikas irgi sugebėjo nustebinti paprastumu ir tuo pačiu labai tikrovišku žvilgsniu į kuklios simpatijos apraišką, kuri vėliau peraugo į kažką didesnio.
Buvo ir keistuolių, kurie visuomet tokiuose filmuose leidžia praskaidrinti nuotaiką, todėl pažvengti iš mokyklos direktoriaus ir teatro mokytojos bei įkyraus Martino buvo išties smagu, nes jie dalinai ir buvo atsakingi už beveik visą humorą, kuris buvo pateiktas filme.
Visumoje, filmas moko mylėti, moko suprasti žmones, kurie susiduria su patyčiomis ir kuriems yra sunku atsiskleisti, bei moko tolerancijos, kurios labai trūksta tarp žmonių. Todėl raginčiau šią juostą pasižiūrėti visiems tiems, kurie ne tik mėgsta mokyklines temas, lengvus pasakojimus, bet ir tiems, kurie prisideda prie tokių situacijų, kurios yra šiame filme parodytos, egzistavimo.
Tai visomis prasmėmis gera juosta, kuri bent jau man tapo vienu iš didesnių 2018 metų kino atradimų ir matyt pačiu mėgstamiausiu LGBT temos kino projektu, kurį peržiūrinėsiu dar ne vieną kartą.
Techninė juostos pusė
Nors tai tipinė ir vizualiai niekuo neišsiskirianti drama, kurioje visas dėmesys buvo sutelktas į scenarijų bei režisūrą, tačiau filmas turi kelias staigmenas. Ir tos staigmenos yra tam tikri techniniai niuansai, sugebėję nustebinti. Vienas iš jų – garso takelis, kuris pakeri lygiai taip pat, kaip ir pati istorija. Filmo metu skamba tokie hitai kaip „Alfie‘s Song“, „Strawberries and Cigarettes“, „I Wanna Dance With Somebody“ ir kt. Todėl atmosfera filme yra išties žavi.
Kitais techniniais pliusais tampa puikus montažas, kuris lydėjo filmą nuo pradžios iki galo, bei labai geras operatoriaus, kuris vienoje scenoje privertė netgi ploti. O kalbu apie tą sceną, kurioje Saimonas šoka pagal mano paminėtą Whitney Houston hitą „I Wanna Dance With Somebody“. Man ši scena priminė filmą „500 vasaros dienų“, kai pagrindinis herojus lygiai taip pat pajudino savo klubus. Tiek vieno, tiek kito filmo scenos buvo pasakiškai nufilmuotos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jaunieji filmo aktoriai nenuvylė. Netgi sakyčiau, kad jie puikiai pasidarbavo perteikiant savo vaidinamus personažus iš itin natūralios pusės. Ypatingai pabrėžčiau Saimoną įkūnijusio Nicko J. Robinsono vaidybą, kuri nuo pradžios iki pat filmo galo leido mėgautis kiekviena šio personažo akimirka.
Juostoje taip pat galima pamatyti serialo „13 priežasčių kodėl“ aktorius Katherine Langford ir Milesą Heizerį, o taip pat „Iksmenų“ žvaigždę Alexandrą Shipp. Įsiminė ir Loganas Milleris, atlikęs Martino rolę, bei Clarkas Moore, suvaidinęs atvirą homoseksualą. Kiekvienas iš jų įnešė filmui pozityvių akimirkų.
Juostoje pasirodė ir labiau patyrę aktoriai kaip Jennifer Garner, Joshas Duhamelis ir Tony‘is Hale‘as, kurie pridėjo nemažai svorio į bendrą pasakojimą. Ypatingai pastarasis, suvaidinęs mokyklos direktorių.
Verdiktas
„Su meile, Saimonas“ – nuostabiai papasakota istorija ir labai pozityvus savo atmosfera, drąsus dėl atvirumo ir toks artimas dėl aktualių šiuolaikinės visuomenės problemų filmas, kurio svarbiausiu akcentu tampa tolerancijos puoselėjimas ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir paauglių, negalinčių priimti kitų žmonių dėl savo asmeninių baimių ir auklėjimo spragų.
Ši juosta – tai ne vien puikus žvilgsnis į jaunojo žmogaus pasaulį, bet ir filmas, kuris maloniai nuteikia dėl komiškų akimirkų ir itin taiklių juokelių, įtikinamos jaunų aktorių vaidybos ir lengvo turinio, kuris nenuvarys į depresiją, kaip dauguma panašaus pobūdžio kino projektų, nominuotų „Oskarams“ vien dėl LGBT temos.