Ir štai, praėjus septyneriems metams po mano paminėto debiuto, ji sugrįžo su originaliu bei itin nepatogiu filmu „Substancija“, kuris ne tik buvo sutiktas ovacijomis prestižiniame Kanų kino festivalyje, bet dar ir pelnė apdovanojimą geriausio scenarijaus kategorijoje.
Na, o kodėl verta yra skirti savo dėmesį ir brangų laiką šiam išties unikaliam, satyros kupinam ir vizualiai šiurpinančiam kino reginiui? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Kadaise itin populiari ir net „Oskaro“ apdovanojimą pelniusi aktorė bei ilgus metus rodomo aerobikos televizijos šou vedėja Elizabet Sparkl sulaukia penkiasdešimties. Tačiau jos jubiliejų apkartina žinia, jog ji yra atleidžiama iš ilgamečio darbo, o dėl išblėsusios karjeros, ji Holivude tampa niekam nereikalinga. Maža to, ji dar patenka į auto avariją. Pabudusi ligoninėje, Elizabet aptinka skelbimą apie paslaptingą preparatą, kuris kardinaliai gali pakeisti jos gyvenimą. Neturėdama ko prarasi, ji pasiryžta jį išbandyti... Tik Elizabet dar nenutuokia, kokias pasekmes turės šis jos sprendimas.
Kūrinio turinys
Manau, kad turiu iš karto perspėti tuos, kurie ruošiasi žiūrėti šį išties kraupų, bet tuo pačiu velniškai patrauklų filmą. O perspėti turiu dėl vieno – tai yra švelnesnis, bet tuo pačiu pakankamai atviras taip vadinamo „kūno siaubo“ (angl. „body horror“) požanrio atstovas. Na, kaip pavyzdį pateikčiau „Titanė“ ar „Kankiniai“, kad suprastumėte, ką turiu omenyje. Tad jeigu nepernešate tokių filmų arba tiesiog esate pernelyg jautrūs makabriškumui, negadinkite sau nervų, nes tai ne Jums skirtas projektas.
Žinoma, šie paminėti vizualūs šiurpą sukeliantys filmo elementai tampa tik fonu tam, kuo išties yra šis pasakojimas. O jis yra daugiasluoksne satyra šiuolaikiniam Holivudui bei jame vis dar įsišaknijusiam grožio ir amžiaus kultui. Dėl ko stebint šią istoriją, kuri ne vieną kartą sugeba nustebinti netikėtais siužetiniais sprendimais, bet tuo pačiu ir režisierės noru maksimaliai paryškinti gvildenamas temas per nepatogiai atrodančius epizodus.
Būtent todėl peržiūros metu man ne vieną kartą kilo klausimas apie tai, ką aš ką tik pamačiau ir kodėl tai buvo pateikta taip subtiliai ir kartu genialiai, jog negalėjau nuo to atplėšti akių. Na, o netrukus po šiokio tokio gauto šoko, galėjau tik pritarti viskam, kas buvo rodoma ekrane. Net nepamenu, kada buvau taip įsijautęs į tokio pobūdžio filmo peržiūrą, kurią dabar laikau viena iš geresnių 2024 metų patirčių kino salėje.
Bet ne vien makabriškumas ar taikliai perteiktos temos dominavo filme, bet ir meistriškai pristatyti pagrindiniai personažai, su kuriais manau ne vienas žmogus galėtų susitapatinti. Ypač dėl to, jog daugeliui iš mūsų teko, ar dar teks susidurti su panašiomis diskriminacijos kupinomis situacijomis, pradedant lytimi, amžiumi ar grožiu. Deja, bet tai vyksta, tik ne visi apie tai afišuoja. Ir filmas su savo herojais apie tai ne vieną kartą kalba. Na, bet jeigu kalbėti labiau tiesmukiškai, tai Elizabet ir jos jaunoji versija Sju – tai savotiška daktaro Džekilo ir pono Haido interpretacija, tik moderniame pasaulyje ir su moderniomis į paviršių iškeltomis socialinėmis problemomis. Be abejo, turime ir kitus labai svarbius bei įdomius veikėjus, tik apie juos man nesinori nieko kalbėti, nes tradiciškai vengiu „spoilerių“.
Čia manau ir reikia sustoti, nes filmas išties užburia savo paslaptingumu ir nesinori man atskleisti pernelyg daug informacijos apie jo siužetinę dalį. Trumpai kalbant, vienas unikaliausių 2024 metų kino projektų ir vienas geriausių savo temos atstovų, kokį man teko žiūrėti. Rekomenduoju, nuoširdžiai rekomenduoju įvertinti šį filmą kino salėje, nebent esate pernelyg jautrūs tokiems reginiams.
Techninė juostos pusė
Didžiuliu juostos pliusu be sklandžiai pateikto ir intriguojančio siužeto yra jo stilingai, be galo stilingai ir patraukliai pateikti techniniai aspektai. Scenografija, meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas tiesiog spinduliuoja estetiškumu kiekviename kadre, o prie viso to vizualaus grožio dar prisideda įtampos kupina bei žvalumo negailinti muzika, kurios dėka ekrane vyrauja keista, bet tuo pačiu itin nejauki atmosfera.
Kameros darbas džiugina atvirais epizodais bei susikoncentravimu ties tam tikrais filmui svarbiais elementais, pradedant erotikos prieskonio turinčio kūno demonstravimu ir užbaigiant įvairaus plauko makabriškumais. Vaizdo montažas tvarkingas ir leidžiantis be jokio didesnio vargo įsitraukti į šią istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šiek tiek ironiška, bet Demi Moore įkūnyta Elizabet turi nemažai sąsajų su jos pačios gyvenimu ir karjeros nuopuoliu, dėl ko man pasidarė smagu, kad ši 90-ųjų Holivudo mega žvaigždė pagaliau gavo progos pasireikšti gerame filme. O už jos pasirodymą tikriausiai bus net skirta „Oskaro“ nominacija ir manau, kad Demi tikrai yra jos verta. Kaip ir verta yra jauna talentinga Margaret Qualley, kuri pastaruoju metu rodosi viename už kitą geresniame filme. Čia ji irgi suvaidino puikiai, jau nekalbant apie jos vizualų pateikimą, kuris ne vienam žiūrovui užkaitins kraują.
Antrame plane galima pamatyti dar vieną Holivudo veteraną Dennisą Quaidą,Hugą Diegą Garcią, Josephą Balderramą, Oscarą Lesage’ą ir Alexandra Papoulias Barton.
Verdiktas
„Substancija“ – genialiai pateikta, aktualiomis socialinėmis temomis papuošta ir šiurpinanti grožio kulto bei tikrojo Holivudo veido satyra, kuri dar sugeba stebinti makabriškais vizualiais sprendimais, intrigomis bei nenuspėjamumu. O stulbinanti Demi Moore ir Margaret Qualley vaidyba, estetika spinduliuojanti išorė ir siužetinis intensyvumas tampa papildomais šios unikalios juostos koziriais, dėl kurių jai verta skirti savo brangų laiką.