Apie ką mes čia...
Suburbikonas – ideali vieta gyventi kiekvienam JAV piliečiui. Bent jau taip yra pristatoma ši gyvenvietė, kurioje visi visus pažįsta, šypsosi ir susitikus skleidžia vien tik teigiamas emocijas. Tačiau, atsikrausčius naujiems gyventojams, situacija kardinaliai pasikeičia. Miestelio žmonės tampa agresyvūs, pilni paniekos ir, vedami primityviausių instinktų, bando susidoroti su nepageidaujamais atvykėliais...
Kūrinio turinys
Filmo režisierius George‘as Clooney šįkart pasirinko ganėtinai slidų projektą, kurį kažkada norėjo į kino ekranus perkelti broliai Coenai. Visgi, ne kiekvienas sugeba taip subtiliai papasakoti absurdiškas istorijas, kaip „Oskarais“ apdovanoti „Fargo“, „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, „Didysis Lebovskis“ kūrėjai. Todėl buvo šiek tiek neramu dėl filmo siužetinės linijos pateikimo.
Taip kalbu, nes kiek kartų buvo perkeliami Ethano ir Joelio Coenų scenarijai, beveik nė vienas iš jų nebuvo išskirtinai pristatytas plačiai auditorijai, todėl ir filmai išeidavo labai neįdomūs bei neturintys jokio žavesio bei išskirtinumo. Vieninteliu filmu, kuris buvo puikus, galima įvardyti 2016 metais pasirodžiusį Steveno Spielbergo trilerį „Šnipų tiltas“. Bet, manau, suprantame, kodėl filmas buvo toks geras.
Žinoma, George‘as Clooney kaip kino kūrėjas tikrai nėra blogas. Jis yra sukūręs du labai stiprius filmus kaip „Labanakt ir sėkmės“ bei „Purvini žaidimai“, tačiau prisidėjo ir prie dviejų visiškai vidutinių juostų „Odagalviai“ bei „Brangenybių medžiotojai“. Nors, tiesa, pastarasis jo režisieriaus karjeroje tapo finansiškai sėkmingiausiu projektu.
Todėl buvo labai smalsu, kaip žmogus, kuris yra vaidinęs ne viename brolių Coenų filme, sugebės perkelti jų parašytą istoriją į kino ekranus. Visgi patirtis stebint šių unikalių kino kūrėjų darbą net ir būnant kitoje kino kūrimo barikadų pusėje irgi yra vertinga.
Tačiau, deja, filmas nesužavėjo. Todėl puikiai supratau, kodėl prieš „Suburbikonui“ atkeliaujant į mūsų šalies kino sales, juosta buvo taip šaltai sutikta užsienio kino kritikų, o Venecijos kino festivalyje išvis nušvilpta.
Visa juostos problema yra pačiame režisieriuje, kuris, mėgdžiodamas unikalų brolių Coenų stilių, nepateikė nieko savito, dėl ko būtų galima jį pagirti. Todėl žiūrint filmą atrodo, kad žiūrima į „Fargo“ ir tuo pačiu į „Perskaityk ir sudegink“ su „Žmogus, kurio nebuvo“. Tik tai buvo pateikta žymiai grubiau, be jokios estetikos ir subtilumo. Jau nekalbu apie nykius dialogus, kurie tam tikrais momentais buvo visiškai nereikalingi.
Pagrindinė filmo tema – rasizmas. Žinoma, pasirinktas laikotarpis kaip ir leido suprasti, jog filme bus nagrinėjama ši tema. Pats Suburbikono miestelis, arba, tiksliau, gyvenvietė, asocijuojasi su XX amžiaus antrosios pusės pradžios didelių gyvenviečių bendruomenėmis, kuriose buvo tik vienos rasės žmonės. Jokių juodaodžių, azijiečių ar indų čia negalėjo būti, tik baltaodžiai. Todėl šiuo atveju G. Clooney pasielgė ganėtinai protingai, norėdamas parodyti, kaip civilizuoti žmonės gali sukilti prieš visiškai nekaltus kitos rasės bei kultūros žmones, norinčius tiesiog sau ramiai gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio rasistiniai išpuoliai atrodo kaip fonas pagrindinei siužetinei linijai, tačiau būtent jie tampa stipriausiu filmo varikliu. Ko nepasakysi apie vienos šeimos problemą bei nusikaltimą, kuris yra įvykdomas Suburbikono teritorijoje.
Ši mano paminėta istorija nėra nuobodi, galima sakyti, jog ji net yra intriguojanti, nes iš pradžių sunku suprasti, kodėl įvyksta tai, kas įvyksta. Bet vėliau, laikui bėgant, suvoki, jog nieko gudraus čia nėra, o ir paslaptis, kurią taip akylai saugojo filmo kūrėjai, nenorėdami atskleisti nusikaltimo priežasties, yra tokia banali, jog pirmosios filmo pusės žavesys dingsta akimirksniu. Deja, bet papasakoti kas čia ne taip negaliu, nes tai būtų siužetinės linijos atskleidimas. Tačiau, patikėkite, nieko įmantraus čia nėra.
Užtat yra daug įvairiausių herojų, kurie iš dalies gelbėja nykiai atrodantį siužetą. Iš įsimintinų veikėjų reikia paminėti Garnerį, kuris stebino savo atkaklumu ir noru išvykti iš Suburbikono bei metamorfoze. Iš paprasto šeimyninio baikštaus vyro, Garneris tampa žiauriu linčiuotoju, kuris iškeičia savo baimę į bejausmę, niekam nepavaldžią būseną.
Taip pat nemažą įspūdį palieka ir Rose su Margaret. Tai tipinės nuo vyro priklausomos moterys, kurios neturi jokio žodžio šeimoje, bet kartu, savo veiksmais parodo, kokios gali būti žiaurios. Na, bet čia filme rodoma 50-ųjų Amerika. Nors... Gerai pagalvojus, praėjo daugiau nei šešiasdešimt metų, tačiau kai kuriose šalyse situacija su patriarchatu dar labiau pablogėjo.
Paskutiniu personažu, kuris asmeniškai man paliko didžiausią įspūdį, buvo Badas Kuperis. Šis vyras atskleidė visą tiesą, susijusią su nusikaltimu, ir sugebėjo netgi dar labiau atskleisti kai kuriuos filmo personažus, kurie būtent susidūrus su juo, pavirto į bejausmius monstrus.
Smurtas ir žiaurūs momentai filme džiugina akis, nes tai bene vienintelės gyvos juostos scenos, kurias įdomu žiūrėti dėl jų absurdiškai atrodančio pateikimo. Netgi ir finalinė scena su sumuštiniais ir pienu, kurioje nebuvo jokio smurto ir kruvinų akimirkų, atrodė tokia žiauri, kai supranti, kuo viskas baigsis. O filmas taip ir baigiasi, žiauriai ir kartu lengvai, nurodant, kokiame rojuje gyvena tūkstančiai Suburbikono žmonių.
Apibendrinant, galiu teigti, jog ši idealaus gyvenimo ir amerikietiškos svajonės satyra primena vieną iš serialo „Fargo“ serijų, kurio pamatu tapo to paties pavadinimo 1996 metų brolių Coenų filmas. Bet visgi geriau pasižiūrėti serialą, kuriame yra puikiai atskleidžiami personažai, jų motyvai, o ir nusikaltimai atrodo labai žaviai ir absurdiškai. Čia viskas atrodo absurdiškai ir neskaniai.
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo dalis yra labai patraukli. Puikiai atkurti 50-ieji su visomis žmonių madomis, gyvenvietėmis ir tiems laikams būdingomis detalėmis – pradedant mašinomis, ofisais ir užbaigiant mažytėmis buitinėmis smulkmenomis. Grimas bei šukuosenos irgi sukuria gerą bei tiksliai atrodantį išorinį vaizdą.
Operatoriaus darbas, už kurį buvo atsakingas jau ne kartą su George‘u Clooney dirbęs „Oskaru“ už 2007 metų filmą „Bus kraujo“ apdovanotas Robertas Elswitas, buvo atliktas preciziškai ir dėmesingai. Puikūs panoraminiai vaizdai, parodantys Suburbikono didybę, ir, žinoma, artimi kadrai su smurto proveržiu gatvėse tapo šio filmo gražiai nufilmuotomis akimirkomis.
Muzikinė juostos dalis irgi gera. Visgi prie garso takelio dirbo daugybę kino apdovanojimų pelnęs Alexandre‘as Desplatas, kuris sugebėjo sukurti visai neblogą ir mistinę atmosferą šiam ne tokiam ir įdomiam filmui. Taip pat paminėčiau neblogą DJ Shadow kūrinį „Nobody Speak“, kuris tapo pagrindine daina tiek šiame filme, tiek ir juostos anonsuose.
Vaizdo montažas kai kur labai geras, o kartais atrodė, jog scenos buvo sąmoningai apkirptos joms nepasibaigus. Garso montažas labai geras. Vien riaušių ir smurto scenos atrodė puikiai su pastiprintu garsu, o bežiūrint į jas nesinorėjo dairytis aplinkui. Gaila tik, jog jų čia labai mažai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių kolektyvas šiame filme išties įspūdingas, bet, deja, toks talentingų žmonių potencialas nebuvo iki galo išnaudotas. Iš gerai pasirodžiusių aktorių galėčiau paminėti vos tik tris – Mattą Damoną, Julianne Moore ir Oscarą Isaacą. Visi jie su savo vaidmenimis susidorojo gerai, tačiau kiti aktoriai buvo blankūs, neįdomūs ir visiškai neįsimintini.
O gaila, nes filme buvo galima pamatyti žinomus serialų veidus Jacką Conley, Glenną Fleshlerį ir Matherį Zickelį.
Verdiktas
„Suburbikonas“ – ne itin vykęs George‘o Clooney bandymas sukurti absurdo prifarširuotą „Coenišką“ filmą, kurio didžiausia problema tapo unikalaus „Oskarinių“ brolių stiliaus mėgdžiojimas, paverčiant nemažą potencialą turinčią istoriją į grubią rasistinę satyrą apie idealų pasaulį bei amerikietiškos svajonės siekimą, spjaunant į žmogiškumą ir šeimą.
Filmo anonsas: