Apie ką mes čia…
Seniai žmonių antplūdžio nematęs dviejose valstijose įsikūręs viešbutis „El Royale“ per vieną dieną sulaukia keturių svečių – kunigo, dainininkės, dulkių siurblių pardavėjo ir paslaptingos bevardės merginos. Jie net nenutuokia, jog ši visai paprastai prasidėjusi diena kiekvienam iš jų taps lemtinga...
Kūrinio turinys
Drew Goddardas nėra sukūręs daug filmų, todėl vertinti jį kaip režisierių tikrai yra sunku. Tiesa, jis yra sukūręs tik vieną filmą – „Namas girios glūdumoj“, kuris mano nuomone buvo vienu iš pačių išradingiausių 2012 metų siaubo žanro projektų.
Užtat kaip scenaristas jis tikrai yra nusipelnęs Holivude. Jo filmografijoje galima rasti tokias juostas kaip „Projektas monstras“, „Pasaulinis karas Z“ bei „Oskaro“ nominaciją geriausio adaptuoto scenarijaus kategorijoje jam atnešęs Ridley‘io Scotto režisuotas „Marsietis“. Jau nekalbant apie serialus kaip „Netflix“ platformoje rodomą „Drąsiaširdį“ bei kultinį „Dingę“.
Todėl belaukiant šio jo naujojo režisūrinio darbo buvau visiškai ramus. Aš žinojau, jog dėl ko nereikia jaudintis, tai dėl bendros istorijos, kuri sprendžiant iš anonsų buvo tikrai verta dėmesio. Ir šiuo atveju manęs nuojauta tikrai neapgavo. Scenarijus šiame filme yra parašytas fantastiškai.
Visas filmo veiksmas yra sudėliotas taip, lyg žiūrėtum kokį nors Quentino Tarantino režisuotą filmą. Nejuokauju. Vietomis man viskas labai priminė bendrai paimtą „Bulvarinio skaitalo“ ir „Grėsmingojo aštuoneto“ pasakojimo manierą, dėl ko yra džiugu ir keista, nes tai visgi nėra Quentino filmas.
Panašumai su mano įvardintu filmu yra akivaizdūs, nes čia ne tik yra pateikiamos aiškios mini istorijos norint supažindinti su pagrindiniais herojais, bet dar ir parodoma labai neaiški tų herojų ateitis. Mes iki pat filmo galo nežinome, kas liks gyvas, kam bus ištaškytos smegenys, o kas taps tikru didvyriu. Ir dėl to yra tikrai įdomu stebėti nepavydėtiną pagrindinių herojų situaciją, į kurią jie pakliuvo per savo žioplumą.
Quentiną Tarantino paminėjau ne šiaip sau norėdamas palyginti šių juostų panašumą dėl siužetinės linijos vystymo manieros, bet dar ir dėl to, jog jo nuostabius filmus ir šį trilerį vienija dar du aspektai – charizmatiški personažai ir jų pokalbiai apie viską, bet kartu ir apie nieką.
Šiame filme tokių veikėjų mes turime tikrai daug. Galima netgi teigti, jog visi čia pasirodę personažai yra įdomūs ir labai gerai atskleisti kaip asmenybės. Ant jų laikosi ne tik bendras šio pasakojimo pamatas, bet jie dar ir sugeba tiek traukti, tiek ir atstumti nuo savęs žiūrovą dėl daromų poelgių.
Kas yra pagrindinis filmo herojus? Manau, kad viešbutis, kuriame vyksta kraupūs dalykai. O kunigas Flinas, daininkė Darlyn, bevardė Emilė ir dulkių siurblių pardavėjas Laramis tai tik šio viešbučio svečiai, kurie pakeitė ankstesnius lankytojus. Žinoma, kiekvienas iš mano išvardintų personažų turi kažkokias paslaptis, kurios filmo eigoje yra atskleidžiamos. Tada tampa viskas aišku kas ir kodėl.
Be šių veikėjų, nemažai dėmesio antroje filmo pusėje gauna sektos lyderis Bilis, kuris tapo kraupaus Charleso Mansono ir jo „Šeimos“ prototipu. Tai nestabilios psichikos žmogus, kuris sugeba paversti silpnesnius už jį jo vergais. Ir jis tikrai baugina vos tik jam pasirodžius ekrane. Asmeniškai man, jis kartu su viešbučio darbuotoju Mailsu tapo pačiais šauniausiais filmo personažais. Neatskleisiu kodėl, bet patys pamatysite likus 30 minučių iki filmo pabaigos, kokie tai nenuspėjami vyrukai.
Vieninteliu minusu galėčiau įvardyti tik tai, jog tai pernelyg ilgos trukmės filmas, kuris maždaug likus pusvalandžiui pradeda erzinti dėl užsitęsusio veiksmo ir monotoniškos užlėtintos pasakojimo dinamikos. Dėl to gali pasirodyti, jog filmas trunka tikrą amžinybę. Bet visumoje, tai tikrai pakankamai gerą pramogą kine siūlantis projektas, kuris nesukelia jokių neigiamų emocijų jį žiūrint.
Nors tikrai abejoju, ar antrą kartą jį pasižiūrėčiau artimiausiu metu. Kartais būna, kai gerus filmus gali žiūrėti po daug kartų, o kartais užtenka ir vienos peržiūros. Būtent tokiu filmu tampa ir ši nauja Drew Goddarto režisuota juosta.
Techninė juostos pusė
Vizualiai – vienas iš stilingiausių ir estetiškiausių 2018 metais kine matytų filmų, kurio dekoracijos, herojų kostiumai ir šukuosenos bei gerai perteiktas septintojo praeito amžiaus dešimtmečio laikotarpis pakeri nuo pirmųjų filmo rodymo minučių.
Taip pat norėčiau pagirti ir nuostabų dviem „Oskarams“ nominuoto operatoriaus Seamuso McGarvey‘io darbą. Jo dėka filmas irgi įgavo visiškai kitas spalvas, dėl ko pats pasakojimas tapo dar labiau užsuktas. Keli manevrai kambariuose su kamera nenorint atskleisti visos tiesios, kuri slypėjo tarp rodomų keturių sienų, buvo įgyvendinti tiesiog nepriekaištingai.
O kokia filme muzika... Tai labai geras puikių dainų rinkinys, kurį taip ir norisi įsirašyti ir kaskart leisti mašinoje važiuojant į kokią nors kelionę. Tarp mano favoritų, kurie suteikė peržiūrai išskirtinio žavesio, pakliuvo Tommy Roe daina „Baby, I Love You“, grupės The Box Tops hitas „The Letter“ ir legendinis Frankie Valli kūrinys „Can‘t Take My Eyes Off You“.
Garso montažas filme nuostabus. Ypač gerai skamba tie šūviai filmo gale, kurie priverčia net pašokti iš netikėtumo. Vaizdo montažas irgi labai gerai atliktas dėl dviejų priežasčių – iš kelių perspektyvų parodytos tos pačios veiksmo vietos ir dėl nežinomybės, kuri gaubė šią istoriją beveik dvi rodymo valandas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Daug šnekėti apie aktorius nenoriu – jie visi čia buvo nuostabūs ir verti plojimų už savo įtikinamus ir įdomius personažus. Jeffas Bridgesas kaip visada spinduliuoja charizma, Chrisas Hemsworthas pasirodęs beveik filmo gale pademonstravo ne tik visą savo žavesi, bet dar ir bandė gundyti savo kūno linijomis, o Dakota Johnson pagaliau nevaidina išsižiojusios kvailės įsimylėjusios milijardierių BDSM gerbėją.
Išskirčiau ir Johną Hammą, Lewisą Pullmaną su Cynthia Erivo, kurie taip pat puikiai įsipaišė į šio filmo siužetą. Pastarieji du išvis atliko labai įsimintinus vaidmenis, kurie tikrai bus pastebėti ir ateityje šie talentingi žmonės gaus dar daugiau progų pasirodyti didžiajame ekrane.
Verdiktas
„Sunkūs laikai viešbutyje „EL Royale““ – labai stilingas dėl techninių aspektų ir savo nenuspėjamais ėjimais „tarantiniškai“ patrauklus kino projektas, kuris žavi labai įsimintinais personažais, įdomiais dialogais bei pakankamai užsukta siužetine linija, kuri nepaleidžia iki pat finalinių titrų.