Apie ką mes čia...
Netekęs darbo, Vytas praranda tikėjimą geresne diena. Vyras pradeda gerti alų su kiemo draugais ir nerodo jokio susidomėjimo žmona, o dukros irgi yra apleistos, nors joms kaip niekad reikia tėvo. Tuo tarpu palaužto ir šeimą apleidusio Vyto gyvenime atsiranda dar ir kita moteris, kuriai jis netikėtinai pradeda jausti simpatiją...
Kūrinio turinys
Esu vienas iš tų žmonių, kuris yra sugadintas gero kino ir yra matęs pernelyg daug įvairiausių filmų – pradedant pačiais pirmais kino istorijoje pasirodžiusiais nebyliais filmais ir baigiant multimilijoniniais didžiausių Holivudo studijų projektais bei nepriklausomais Azijos kino šedevrais, todėl nenuostabu, jog mane nustebinti yra labai sunku. Ypatingai tada, kai į Lietuvos kino ekranus žengia koks nors mūsų nacionalinis produktas.
O kalbu šiuo atveju labai pesimistiškai dėl vienos paprastos priežasties - kiekvieną kartą pasirodžius kokiai nors išliaupsintai mūsų kino akademijos juostai, kuri pelno Sidabrines gerves ir yra giriama praeitimi gyvenančių senų kino vilkų, tenka labai skaudžiai nusivilti. Neminėsiu aš tų filmų, kurie per pastaruosius keletą metų privertė jausti svetimą gėdą ne tik dėl to, jog jiems buvo išleisti dideli pinigai, bet dar ir dėl to, jog jie buvo sukurti už mokesčių mokėtojų pinigus. Taip, taip, mes, Lietuvos piliečiai, apmokėdavome neaiškias save menininkais laikančių kino kūrėjų tiradas apie nieką. Blogiausia, kad tokie filmai, kuriuos tam tikri režisieriai kuria sau, o ne žiūrovams, dyksta kaip grybai miške po gero lietaus.
Panašiai galvojau ir apie šį, pirmąjį ilgo metro Andriaus Blaževičiaus filmą „Šventasis", kuris iš pirmų anonsų atrodė kaip dar vienas depresijos kupinas lietuviškas kino projektas. Ir nors man labai patiko ankstesni šio kino kūrėjo trumpametražiai darbai, bet nusistatymas prieš „Šventąjį" buvo ne iš piršto laužtas. Visi mes puikiai žinome, kad dažnai trumpametražių filmų režisieriai įkėlę kojas į didelį kiną nudega, nes nesugeba sukontroliuoti viso, vos ne trigubai ilgesnio proceso. Nuvažiuoja kažkur į lankas, o tada ir patys projektai atrodo pernelyg monotoniški ir neįdomūs. Bet tik ne šiuo atveju.
Šis filmas yra gaiviu vėjo gūsiu mūsų vietoje užsistovėjusioje kino industrijoje. O viskas dėl to, jog jame vystoma labai aktuali ir netgi žemiška tema apie labai aktualias problemas, su kuriomis susiduria bene kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus. Ir nesvarbu, ar tu esi jaunas, vidutinio ar pensinio amžiaus, nes visa tai, kas rodoma filme, tave liečia.
Viso „Šventojo" pasakojimo epicentru tampa šeimyninė drama, kurioje kiekvienas žmogus bando ieškoti laimės taip, kaip sugeba ir kaip jis ją įsivaizduoja. Yra žmona, kuriai reikia paprasto, žmogiško dėmesio, kad ji jaustųsi graži, geidžiama ir mylima. Yra ir vaikai, kuriais reikia rūpintis, padėti, kai jiems labiausiai to reikia, laiku pastebėti visas jų problemas ir mokėti patarti. Tačiau visa tai nė motais pagrindiniam filmo herojui Vytui, kuris netekęs darbo bando žiūrėti į viską tik per savo prizmę nepastebėdamas tų, kurie yra šalia jo. Argi tai ne tipinė rutinoje gyvenančios šeimos situacija, kuriai nepakenktų rimtas dialogas? Tikrai taip. Ir tai ne vienintelis šio filmo pliusas, atskleidžiantis pilkai gyvenančių žmonių idilę.
Žinoma, be šios nepavydėtinos šeimyninės situacijos filme yra dar ir daug kitų, aktualių temų, kaip labai taiklios mintys apie emigraciją, buitinį alkoholizmą ir stovėjimą vietoje kartu su kitais panašaus būdo žmonėmis, o kartu ir apie neištikimybę.
Kalbant apie pastarąją šio filmo temą, tai neištikimybė yra ganėtinai aktuali ne vien tik šeimose, bet ir medijose. Vos ne kiekvieną dieną galime rasti su šia tema susijusį straipsnį arba kokį nors prisipažinimą bet kuriame dideliame mūsų šalies portale. Ir tai visiškai nestebina, nes tokia yra tikrovė. Žmonės dažnai bėga nuo problemų šeimose į kito asmens glėbį, nes galvoja, jog taip galės bent akimirkai atsidurti visiškai kitame pasaulyje, kuriame galima bus patirti kažką naujo ir dar nematyto. Gaila tik, kad kai tenka sugrįžti į realybę po kelių malonių akimirkų, viskas akimirksniu gali sugriūti. Todėl, mano nuomone, šis filmo niuansas puikiai nurodo priežastį, dėl kurios žmonės kartais žengia tokį drastišką ir nepagirtiną žingsnį.
Filme be rimtų išvedžiojimų, apie kuriuos nenorėjau daug pasakoti, nes koks bus malonumas eiti į kino teatrą, yra ir nemažai gero humoro, kuris susideda iš taiklių personažų dialogų. Jie visi tokie tikri, natūralūs ir teisingi, jog šioje vietoje nėra prie ko prikibti. Vienas malonumas stebėti herojus ir suprasti visą jų padėtį. Taip ir susitapatiname su jais per pokalbius, veiksmus ir jų mąstyseną.
Bendrai, be „spoilerių", galėčiau pasakyti, jog šis filmas yra skirtas bet kokio amžiaus žiūrovui, nes tai yra juosta apie mus, Lietuvoje gyvenančius žmones, kurie ne kartą yra susidūrę su visomis problemomis, kurios taip taikliai yra pavaizduotos kiekviename „Šventojo" kadre. Ir nors filmas atrodo šiek tiek ištemptas, bet jo peržiūra visiškai neprailgsta, nes žiūrėdamas jį tu gyveni su herojais ir bandai suprasti jų poelgių motyvus, kurie iki pat juostos pabaigos nesugebės suteikti ramybės jausmo.
Techninė juostos pusė
Techniškai šis filmas irgi yra tvarkingas, todėl jis žavi ne vien gerai parašytu scenarijumi bei gera režisūra, bet dar ir akims maloniu vaizdu. Ypatingai todėl, jog buvo puikiai sužaista su spalvomis, kurios bendram vaizdui pridavė tokį Lietuviškai realybei būdingą pesimizmo ir natūralumo jausmą.
Kameros darbas, montažas, garso montažas ir, žinoma, muzika taip pat nenuvilia. Tai ramus, idiliškas ir netgi paprastai, bet su meile atliktas darbas, kuris žavi visos šios juostos metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai šiame filme pasidarbavo iš peties, o ypač pagrindinio vaidmens atlikėjas Marius Repšys, kuris jau ilgus metus stebina savo aktoriniais sugebėjimais tiek teatre, tiek ir kine.
Mano nuomone, šiame filme jie atliko savo patį geriausią karjeroje vaidmenį, nes būtent su šiuo atlikimu jis ne tik įrodė, jog yra vienu iš talentingiausių mūsų dienų kino aktorių, bet dar ir tą, jog lietuviai sugeba kine demonstruoti ne vien medinę teatrinę vaidybą. Pagaliau po tiek daug metų buvo galima pasimėgauti natūralia ir kinui pritaikyta vaidyba, kuri nerėžė akių ir į kurią žiūrint galima mėgautis kiekviena scena, kurioje pasirodydavo Mariaus Repšio suvaidintas Vytas.
Antraplaniuose vaidmenyse ne ką prasčiau pasirodė ir kiti aktoriai kaip Indrė Patkauskaitė, Gelminė Glemžaitė ir Valentinas Krulikovskis su Luku Malinausku. Kiekvienas iš jų labai natūraliai ir kartu ganėtinai paprastai įkūnijo savo vaidinamus personažus, kurie suteikė visai šiai istorijai prasmės. Jie ne tik papildė Vyto personažą, bet ir leido aplink juos vystyti ne tokią ir lengvą siužetinę liniją.
Verdiktas
„Šventasis" – vienas iš tų retai kino ekranuose pasirodančių lietuviškų filmų, dėl kurio nėra gėda ir kuris savo pateikimu leidžia savo kailiu suvokti karčią šalies gyventojų realybę. Juosta gali pasigirti tvarkingai ir iki galo sunkiai nuspėjama istorija, gera režisūra, puikia pagrindinių aktorių vaidyba ir, žinoma, akims malonia technine puse, dėka kurios galima dar labiau susitapatinti su pagrindinių herojų išgyvenimais ir per jų prizmę matoma tikrove.