Apie ką mes čia…
Norėdamas pabėgti nuo savo žiaurios ir daug skausmo kitiems nešusios praeities, buvęs profesionalus samdomas žudikas Finbaras Merfis mėgaujasi ramybe atokiame Airijos kaimelyje. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia, kai į vietovę atvyksta teroristų grupuotė. Dabar Finbarui lieka dvi išeitys – nekreipti dėmesio į atvykėlius arba stoti su jais į susirėmimą, norint apsaugoti kaimo gyventojus.
Kūrinio turinys
Filmo siužetas iš pirmo žvilgsnio labai primena vesternų šabloną, todėl jeigu vietoje 1970-ųjų laikotarpio Airijoje mums čia būtų pristatytas žvilgsnis į antrąją XIX amžiaus pusę Amerikos vakarų regione, bendra istorija nuo to visiškai nenukentėtų. Bet, turime ką turime. O ir čia nėra vienas iš tų filmų, kuris turėtų sukelti daug peno apmąstymams, tad mano paminėta vesterno žanrui būdinga koncepcija visiškai neerzina.
Bet kas man visai čia patiko, kad tai pakankamai žemiškas ir prie tikrovės priartintas pasakojimas, kuriame žmonėms tenka susidurti su išties žiauriu likimu. Ir vien dėl to ši juosta man susižiūrėjo žymiai natūraliau už visus kitus per pastaruosius penkerius ar daugiau metų pasirodžiusių veiksmo trilerių su Liamu Neesonu. Šis filmas tiesiog atrodo realistiškiau, o tai ir yra didžiausias jo privalumas, lyginant su tuo pačiu „Taiklus šaulys“, „Atpildas“ ar „Šešėlių žaidimas“.
Pliusu dar tampa personažai. Taip, jie šabloniniai ir ganėtinai banalūs savo pateikimu, bet čia turime konkrečius tipažus be jokių moralinių dilemų – yra gerus darbus darantis žmogus ir yra blogus darbus darantis žmogus. Ir filmo metu sirgti už Finbarą, nors ir kokiu žiauriu žmogumi jis kadaise buvo, nuoširdžiai norisi, kai, tuo tarpu, už teroristų grupuotei vadovaujančią Daoirin - visiškai ne. Ir tas balansas tarp pozityvaus ir negatyvaus personažo filme yra itin pastebimas, dėl ko siužetas įtraukia ir neleidžia nuobodžiauti.
Tiesa, pats filmas yra ganėtinai lėtas dėl jo pirmoje pusėje kažkiek monotoniško pateikimo ir ilgai perteikiamos situacijos bei veikėjų ekspozicijos. Užtat antroje pusėje viskas vyksta žvaliau ir brutaliau, dėl ko sukuriama savotiška įtampa ekrane.
Vertinant apskritai - tai neblogas, nors ir ne išskirtinis, kriminalinio pobūdžio trileris su draminiais elementais. Tad jeigu mėgstate vesternams būdingus siužetus, manau, pasižiūrėję šį filmą neliksite nusivylę, bet ir jo nepasižiūrėjus, nieko neprarasite. Tad šiuo atveju esu labai neutralus su rekomendacija.
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo dalis tvarkinga. Tai toks tamsus, niūriai atrodantis ir kažkiek prie 70-ųjų kino dvasios priartintas filmas, kuriame tiek kameros darbas, tiek vaizdo montažas, tiek muzika leidžia įsijausti į rodomą istoriją. O meninis apipavidalinimas su pasakojimui autentiškumą suteikiančiais aspektais taip pat nenuvilia.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau minėjau, tai yra dar vienas Liamo Neesono filmas, tik kad jame jis jau nėra toks nenugalimas ir einantis per lavonus senukas, o pakankamai priartintas prie tikrovės asmuo. Būtent todėl ekrane mes matome dar ir neblogus draminius aktoriaus sugebėjimus.
Juostoje taip pat pasirodė ir keli kiti neblogi aktoriai. Pirmiausia, didžiausią nuostabą man sukėlė iš Džofrio Barateono vaidmens „Sostų karuose“ labiausiai žinomas Jackas Gleesonas, kuris po ilgos pertraukos pastaruoju metu bando atstatyti savo karjerą. Vaidino jis pakankamai gerai. O dar tie juokingi ūsai... Be jo, filmą savo buvimu ekrane sustiprino nuostabi airių aktorė Kerry Condon ir epizodiškai scenose šmėžavęs Ciaranas Hindsas.
Verdiktas
„Šventųjų ir nusidėjėlių žemėje“ – pakankamai tamsus, nemaloniai niūrus, kažkiek lėtas, šiek tiek brutalus, bet visai neblogą ir vesternams būdingą istoriją pristatęs kriminalinis veiksmo trileris su itin tikroviškai atrodančiu Liamo Neesono įkūnytu personažu priešaky.
Filmo anonsas: