Tiesa, po ketvirtos dalies „Svetimas: prisikėlimas“ pasirodymo 1997 m., kuri nebuvo taip šiltai sutikta žiūrovų ir kino kritikų, studija „20th Century Fox“ nusprendė padaryti pertrauką ir 2004–2007 m. išleido du degeneratiškus, bet visai neblogą pramogą žiūrovams sugebėjusius suteikti „Svetimas prieš grobuonį“ hibridus. Deja, bet eksperimentas nebuvo toks jau pelningas, kaip to tikėjosi studija, todėl po ilgų derybų nuspręsta, kad pagrindinės serijos tęsinį kurs filmo pirmtakas. Vis dėlto tai įvyko po penkiolikos metų pertraukos nuo ketvirtos dalies pasirodymo kino ekranuose.
Na, o seras Ridley’is Scottas nusprendė šiek tiek kitaip papildyti įvykiais turtingą „Svetimo“ visatą sukurdamas dvi priešistorės dalis „Prometėjas“ ir „Svetimas: Covenant“. Tačiau jos taip ir nesulaukė finalinio suplanuotos trilogijos akto dėl „Walt Disney“ įsikišimo nuperkant studijos „20th Century Fox“ aktyvus.
Maža to, Ridley’io Scotto dėka žiūrovams taip ir nepavyko išvysti tiesioginio antrosios Jameso Camerono 1986 m. sukurtos dalies pratęsimo, kurį norėjo sukurti „9-ojo rajono“ režisierius Neillas Blomkampas. Sprendžiant iš viešai pasiekiamos šio nepasirodžiusio filmo koncepcinės medžiagos, tai turėjo būti didingas fantastinis epas. Gaila, bet ką padarysi, tačiau 2017 m. pasirodė „Svetimas: Covenant“, kuris paskirstė frančizės gerbėjus į dvi stovyklas – tuos, kam patiko, ir žiūrovus, kurie buvo labai nusivylę. Filmas užsidirbo skurdžius 240 milijonus dolerių ir galiausiai „Svetimas“ pamirštas. Tačiau buvo tik laiko klausimas, kada mes ir vėl pamatysime šį filmą.
Užteko septynerių metų, kad į kiną atkeliautų dar viena „Svetimo“ serijos dalis „Svetimas: Romulus“, kuri jau nėra originalios juostos priešistorė, bet papildo pirmas dvi dalis. O svarbiausia, kad šįkart filmo režisieriumi tapo puikiai siaubo žanrą išmanantis žmogus -Federicas Alvarezas, padovanojęs neužmirštamą 2013 m. „Piktieji numirėliai“ perdirbinį ir įtampos kupiną trilerį „Mirties namai“.
Tad lūkesčiai šiam naujam „Svetimam“ buvo išties dideli, bet ar jie pasiteisino? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Tyrinėdami apleistą kosminę stotį „Romulas“, jaunų kosmoso kolonizatorių grupė susiduria su neregėto masto košmaru – kraugeriška gyvybės forma, kurios tikslu tampa jų visų gyvybė. Apsišarvavę ginklais jie nusprendžia stoti akis į akį su užpuoliku, tačiau dar nežino, kad išgyventi beveik nėra jokių šansų.
Kūrinio turinys
Kaip jau rašiau, filmo labai laukiau, nors tuo pačiu bijojau, kad tai nebūtų dar vienas visiškai neįtikinamai atrodantis paaugliškas pasakojimas apie jaunų žmonių kovą su pabaisa. Tiesiog atsižvelgus į tai, kaip atrodė visi pirmieji keturi filmai, kuriuose pagrindiniame plane buvo suaugę, pradedant krovinius gabenančiais korporacijos darbuotojais, kariais ir užbaigiant nusikaltėliais, nesinorėjo, kad filmas apie ksenomorfus pavirstų į vaikų darželį su visiškai jokio supratimo kaip išgyventi neturinčiais jaunuoliais.
Ir... Nepavirto, nes juostos režisierius Federicas Alvarezas sugebėjo puikiai suderinti šiuolaikiniam kinui būdingus jaunatviškus siužetinius sprendimus su klasika alsuojančiais ir pirmiems dviems kultiniams filmams būdingais niuansais. O svarbiausia, kad kino kūrėjas, dar ir dėka savo ilgametės patirties dirbant su siaubo žanro kinu, pavertė savo darbą į šiurpų reginį.
Taip, taip, „Svetimas: Romulas“ – tai vos ne gražiau atrodantis dėl šiuolaikinių galimybių pirmosios dalies klonas, kuris, kaip ir pirmtakas, sugeba ne tik papasakoti įtraukiančią istoriją, bet ir sukelti milžinišką įtampą, po kurios seka netikėtumo kupinas siaubas. Tad siaubo, veiksmo ir intrigos filme tikrai pakankamai daug, todėl jį žiūrėti, bent jau man, buvo tiesiog įdomu, nors, žinoma, šviežumo jausmo juostoje ne tiek ir daug, nes tenka pripažinti, kad pranokti pirmas dvi dalis yra tiesiog neįmanoma.
Kalbant apie veikėjus, jų filme yra tikrai nemažai, bet vėlgi, dauguma iš jų buvo pristatyti taip vadinamos „mėsos“ pavidalu, kad kuo greičiau kai kurie iš jų dingtų iš ekrano ir leistų žiūrovui gauti tai, dėl ko jis atėjo – ksenomorfo siautėjimo. Tačiau vienas personažas – Rein, tapo tam tikru Elen Riplės prototipu, kuris leido žymiai geriau susitapatinti su juo nei visi kiti veikėjai. Žinoma, daugiau čia nieko negaliu kalbėti, nes kitaip bus „spoilerių“ pilnas paketas, bet šiaip ar taip personažai filme buvo pateikti išties pagirtinai, nors, kaip jau rašiau, kai kuriems iš jų buvo numatyta greita ir nepavydėtina mirtis.
Atvirų elementų ir kraujo klanų filme yra, nors gal ir ne tiek, kiek norėjosi iš Federico Alvarezo, atsižvelgus į, pavyzdžiui, jo kurtą „Piktieji numirėliai“, bet, manau, kad čia buvo pats kruviniausias „Svetimo“ filmas iš visų. Tad net „skerdynių“ (angl. „slasher“) filmų gerbėjai turėtų likti patenkinti tuo, ką pamatys.
Tai tiek. Apie istoriją per daug kalbėti nenoriu, bet jeigu kam įdomu, tai šios juostos veiksmas vyksta tarp 1979 m. „Svetimo“ ir 1986 m. „Svetimi“ filmų, o kelios itin svarbios ir papildančios abiejų paminėtų filmų užuominos čia leidžia teigti, kad kūrėjai gerai padarė namų darbus ir tiesiog puikiai susipažino su serija.
Todėl nuoširdžiai rekomenduočiau pamatyti ir tą padaryti reikėtų kine, nes tai kino ekranams kurtas reginys.
Techninė juostos pusė
Žiūrėti šį filmą vien iš vizualios perspektyvos buvo tikras malonumas, nes viskas čia pateikta taip estetiškai, taip grakščiai, taip efektingai, kad filmas akimirksniu sužavi. Aš nekalbu apie tai, kad filmo kūrėjai bandė žaisti su praktiniais efektais taip, jog net CGI buvo nepastebimas. Dėl to produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas įgavo išties nemenkus tikroviškumo bruožus.
Kitu itin svarbiu šio filmo akcentu tampa kameros darbas, be kurio nebūtų tiek daug nejaukių akimirkų, o nenuspėjamais manevrais papuoštas vaizdo montažas ir, žinoma, nemaloniai patrauklią ir kartu baugią atmosferą sukūręs garso takelis tik dar labiau priartino šį projektą prie geresnių siaubo reginių šiais metais. Trumpai kalbant, techniniai filmo aspektai aukštumoje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Iš visų filme pasirodžiusių aktorių labiausiai išskirčiau dvi jaunas damas – neseniai „Pilietiniame kare“ nuostabų vaidmenį atlikusią Cailee Spaeny, kuri ir čia buvo labai jau įtikinama įkūnidama Rein ir iš hitų „Dora ir aukso miestas“ bei „Transformeriai: paskutinis riteris“ žinomą Isabelą Merced.
Na, o kiti aktoriai, kaip Archie’is Renauxas ar Davidas Jonssonas, buvo, vaidino, bet kažkaip ne itin ryškiai pademonstravo savo vaidybinius sugebėjimus.
Verdiktas
„Svetimas: Romulas“ – be jokių abejonių labiausiai prie pirmtako priartintas legendinės serijos filmas, kuris, be kietai ir tuo pačiu grakščiai atrodančių veiksmo epizodų, sugeba padovanoti žiūrovams šiurpą sukeliantį reginį.
Taip pat tai yra vizualiai itin gražus ir estetiškumu persmelktas projektas, kurio visi techniniai niuansai suveikia pakankamai efektingai, kad žiūrovas seanso metu gautų ne tik gerą laiką, bet ir būtų pamalonintas įdomiais techniniais sprendimais.