Apie ką mes čia…
Išgyvenantys santykių krizę, Keisė ir Brajanas nusprendžia pakeisti aplinką ir išvažiuoti į kokį nors gražų bei ramų kampelį. Jų pasirinkimu tampa prabangi vila itališkoje Toskanoje. Visai netrukus po atvykimo porelė susipažįsta su kaimynystėje gyvenančiu Federiku, kuris pažada jiems aprodyti apylinkes. Tačiau Federikas nėra tuo, kuo dedasi...
Kūrinio turinys
Vos tik pasirodžius filmo „Svetingi namai“ anonsui, buvo galima suprasti, jog tai bus nemenkas panašaus pobūdžio filmų apie nekviestus svečius klišių rinkinys, kuris arba leis smagiai pasijuokti arba suteiks įtampos kupiną peržiūrą. Šiuo atveju tinka pirmas variantas. Ir dėl to nėra labai smagu, nes pasijuokti iš durnų situacijų aš galiu ir namie žiūrėdamas per televizorių kokį nors vėlai rodomą B kategorijos filmą.
Šis filmas kaip ir dauguma panašių juostų prasideda standartiškai atrodančia kelione į naują vietą. Nesvarbu, ar tai yra siaubo žanro atstovas, ar koks nors trileris, nes visuomet yra aišku, kad toje naujoje vietoje, į kurią vykstama, personažų tykos kažkas baisaus.
Pirmoji filmo dalis – nuobodus reginys, kuris bando supažindinti žiūrovus su pagrindiniais herojais ir taip vadinamu antagonistu, kuris čia aišku turi pasirodyti tam, kad siužetinė linija įgautų reikiamo pagreičio. Bet apie kokį pagreitį galima kalbėti, kai nuo pat pradžios yra žinoma, kad tas naujas kaimynas bus persekiotoju? Netgi ne itin gerame šių metų siaubo trileryje „Tykantis šešėliuose“ bent jau buvo bandoma kažkaip apžaisti tą faktą. Ten irgi pagrindinei herojai teko susipažinti su keistus žvilgsnius metančiu kaimynu, bet galiausiai viskas buvo apversta aukštyn kojomis ir situacija su kaimynu įgavo bent kažkokios prasmės. O čia to nėra.
Antroje dalyje atsiranda veiksmo, bet jis tikrai negelbėja nuo nuobodžiai atrodančios istorijos, kurią buvo bandyta užsukti su vienu siužetinės linijos vingiu. Deja, bet tas vingis neveikė, nes nesunku buvo nuspėti sekančius herojų žingsnius. O ir pernelyg daug jau buvo parodyta iki tos „gudrios“ vietos, todėl jos poveikis bendram vaizdui buvo lygus nuliui.
Tiesa, pati filmo pabaiga įdomi. Čia vienintelis pliusas visoje šioje istorijoje, kuri privertė spoksoti į laikrodį ne vieną ir ne du kartus.
Be nuobodžios istorijos, gauname ir labai nuobodžius personažus. Keisė – tipinė kvaiša, kuri sunkiai susigaudo aplinkoje ir kuriai neištikimybė yra pateisinama. Kai tuo tarpu Brajanas dar didesnis pusgalvis, kuris elgiasi kaip tikras mazochistas. Neatskleisiu dėl ko jie tokie yra, nes tada kokia prasmė bus žiūrėti šį filmą. Tačiau jų neapgalvoti poelgiai, išsakyti žodžiai ir elgesys vertas didžiausių degeneratų titulo. Normalūs žmonės taip nesielgia ir taip nebendrauja būdami santykiuose.
Antagonistu tapęs Federikas vienintelis, kuris kažkiek yra įdomus. Jis ekrane bent jau atrodo kaip blogietis, kuris bando sukiršinti porelę. Ir kaip nekeista, jam tai labai lengvai pavyksta. Matyt itališkas žavesys sugeba pavergti ne tik daugelį moterų, bet net ir vyrus. Brajans yra puikiu to momentinio susižavėjimo pavydžiu.
Apibendrinus, galiu drąsiai teigti, jog tokie filmai kaip šis George‘o Ratliffo darbas nesugeba niekuo nustebinti dėl vienos paprastos priežasties – nes tokių filmų yra tiesiog pernelyg daug. Keičiasi tik veikėjai ir veiksmo vieta, bet siužetas lieka beveik toks pats.
Vien per pastaruosius keturis metus galėčiau įvardyti turbūt mažiausiai dešimt filmų, kurie savo siužetine linija būtų panašūs į šį kino projektą. Pavyzdžiui „Įsilaužimas“, „Nekviesti svečiai“, „Blogas poelgis“, „Įsibrovėliai“, „Tyla“, „Svečias“ ir t.t. Jau nekalbant apie tokias juostas kaip „Šiaudiniai šunys“ ar „Baimės iškyšulys“. Todėl Jums spręsti, ar norite mokėti pinigus už ne itin kokybišką produktą, kuris dar tampa savotišku mano paminėtų juostų klonu.
Techninė juostos pusė
Daug šnekėti apie techninius šio filmo niuansus irgi nenoriu. Tai tiesiog standartinis trileris be kokių nors įsimintinų detalių, todėl nėra jokios būtinybės piktintis dėl tokios paprastos ir neišvaizdžios jo išorės. Gražiai tik buvo nufilmuotos scenos su panoraminiais Toskanos vaizdais, keli geri kadrai su Vila, kuri pagrindiniams herojams tapo jų išgyvento košmaro vieta, ir Emily Ratajkowski užpakaliu. Nors ir kaip seksistiškai tai nuskamba, bet tokia tiesa, kad operatorius labiausiai ir koncentravosi į tą vietą .
Garso takelis neįsimintinas. Netgi įtemptuose siužetinės linijos momentuose buvo galima pajusti nuobodulį. Gal jeigu muzika sukurtų reikiamą atmosferą, tai ir filmo peržiūra taip neprailgtų. Gal. O gal čia dar ir kaltas silpnas garso montažas, kuris neprivertė pajusti įtampos.
Kalbant apie vaizdo montažą, tai jis sukėlė dvejopą jausmą. Istorija pasakojama tai chaotiškai, tai ištęstai, bet tuo pačiu tvarkingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinomas iš kultinio serialo „Bręstantis blogis“, aktorius Aaronas Paulas buvo toks pats kaip ir beveik visose savo rolėse, išskyrus mano paminėtą serialą. Bet jis bent jau žiūrėjosi natūraliai.
To, deja, negalėčiau pasakyti apie jo kolegę Emily Ratajkowski. Ji vaidino klaikiai ir neįtikinamai, tačiau tose scenose, kuriose jai teko nusimesti drabužius, jos kūno linijoms bent akimirkai pavyko užgožti jos neįtikinamą medinę vaidybą.
Eilinį kartą antagonistą įkūnijantis aktorius Riccardo Scamarcio atrodė pakankamai neblogai. Gal ne toks žiaurus ir charizmatiškas kaip antroje „Džono Viko“ dalyje, bet bent jau čia tikrai pasirodė geriau už pagrindinį duetą.
Verdiktas
„Svetingi namai“ – panašaus pobūdžio filmų klišių rinkinys, kuris peržiūros metu sukelia ne įtampą, o nuobodulį. Minusais čia tampa daug kartų matyta siužetinė linija, klaikūs personažai, prasta aktorių vaidyba ir neišvaizdi techninė pusė, kuriuos buvo bandoma paslėpti už apnuoginto Emily Ratajkowski kūno.
Filmo anonsas: