Apie ką mes čia…
Atvykęs į labai tolimą salą dirbti švyturio prižiūrėtojo padėjėju, jaunas ir visiškai dar normalaus gyvenimo nematęs Efraimas ten susitinka su savo didžiausiu gyvenimo iššūkiu – senuoju švyturio prižiūrėtoju Tomasu, kuris per ateinančias kelias savaites pavers jo gyvenimą į tikrą košmarą.
Kūrinio turinys
Prieš kokius penkerius metus buvo galima teigti, jog siaubo žanrą ištiko idėjų krizė, dėl ko į metus pasirodydavo vienas ar du dėmesio verti šio žanro projektai, o visis kiti buvo verti atsidurti sąvartyne. Bet, atėjus į rinką studijai „A24“, kuri pradėjo savo kelią su mažo biudžeto, bet itin originaliais filmais, situacija pasikeitė ir kiekvienais metais mes gauname vis daugiau kuklių, bet itin žiūroviškų siaubo filmų.
Jeigu kalbėti apie šiuos metus, tai man labiausiai iki šiol buvo įstrigę du projektai – Jordano Peele‘o politinė siaubo satyra „Mes“, kuri kažkurį laiką karaliavo mano asmeniniame šių metų geriausių kine matytų filmų sąraše, bei vasarą pasirodęs išskirtinis požiūris į pagonybę juostoje „Saulės kultas“. Pastarasis, beje, priklauso jau mano paminėtai studijai „A24“. Tad tikėtis iš „Švyturio“ panašaus lygio kino buvo galima, nes režisierius Robertas Eggersas jau vieną kartą sugebėjo nustebinti su savo debiutiniu pilno metro darbu „Ragana“. Tiesa, filmas buvo pritaikytas labai ribotam žiūrovų ratui, nes jame buvo pateikta itin daug simbolikos bei motyvų iš visokiausių legendų, kas nelabai buvo suprantama eiliniam į kiną einančiam ir pramogos ieškančiam žmogui.
Naujasis „Raganos“ režisieriaus darbas yra visai jau kitokio lygio nei jo debiutas, nes šioje juostoje jaučiama branda ir, aišku, paties Alfredo Hitchcocko įtaka. Žiūrėdamas šį filmą vis prisimindavau jo ankstyvus darbus, todėl kartais atrodė, jog ekrane buvo rodomas būtent šio kino genijaus kažkada pradingęs ir neseniai atrastas filmas, bet ne 2019 metais sukurta juosta, kurią režisavo visai kitas žmogui. Ir tai yra fantastiškas potyris, nes sugrįžimas prie kino ištakų ir to stiliaus, kuriuo buvo kuriamas praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio kinas, yra neįkainojamas.
Taigi, kas yra gero šioje juostoje? Pirmiausia, tai aišku atmosfera. Ji yra slogi, depresyvi, pakankamai niūri ir visiškai pesimistiškai nuteikianti, dėl ko peržiūros metu galima patirti labai daug visokiausių jausmų, kurie leis įsijausti į šį pasakojimą. Antra – aplinka, kurioje buvo įsprausti du pagrindiniai filmo herojai. Tai klaustrofobiška ir nemaloni aplinka, kurioje galima akimirksniu išprotėti vien nuo tos minties, jog kažkur, kažkokioje saloje teks dienų dienas praleisti arba vienatvėje, arba su pakvaišusiu kolega. Nereikia net jokių pigių „siaubo šoklių“ ar kitų šiuolaikiniams siaubo filmams būdingų triukų, kad savo kailiu pajustum labai šiurpią situaciją, į kurią pateko jaunas filmo herojus.
Apie pačius herojus daug šnekėti nenoriu, nes kaip ne kaip, jų psichologines būsenas ir požiūrį į gyvenimą reikia patiems pamatyti, nes tai yra viena iš pagrindinių šios juostos siužetinės linijos sudedamųjų dalių. Pasakysiu tik tiek, jog jie abu labai skirtingi, tačiau tam tikrais momentais – panašūs, dėl to į juos žiūrint galima įžvelgti vieną ir tą patį žmogų, kuris buvo pristatytas skirtinguose metuose. Vienas kelia šiurpą, kitas – gailestį, tad tiek vienam, tiek ir kitam žiūrovas neturėtų likti abejingas, nes tai išraiškingi ir laikantys visiškoje nežinioje personažai, kurių likimas viena ar kita akimirka gali pasisukti visai netikėta linkme.
Kas dėl siaubo, tai sakyčiau, jog jis šiame filme pakankamai specifinis. Pagrindiniu siaubo varikliu čia tampa herojai ir situacija, į kurią jie yra įsprausti. Todėl, jeigu tikitės klišinių siaubo filmams būdingų ėjimų, liksite nusivylę, nes nuspėjamų elementų, kurie dažnai pasitaiko šiuolaikiniuose šio žanro projektuose, čia visiškai nėra. Užtenka vien atmosferos, kuri akimirksniu pagrobia Jus į tą vietą, kur ir vyksta visas šios istorijos veiksmas. Ir tu net nepastebi, kaip greitai prabėga dvi filmo valandos, kurios man asmeniškai tapo vienomis iš kraupiausių kine šiais metais.
Visumoje turime labai originalų, šiurpą keliantį ir įdomią istoriją vystantį pasakojimą, kuris yra galva aukščiau už visus pramoginius ir labai jau standartinius siaubo projektus, kurie dažnai žiūrovams gali sukelti juoką, bet tikrai ne siaubą. Tai didis filmas ir vienas iš ryškiausių pastarųjų kelerių metų žanro atstovų, kuris manau nusipelno ir „Oskaro“ nominacijos geriausio metų filmo kategorijoje.
Techninė juostos pusė
Tai labiausiai neįprastas šių metų filmas, kurį teko žiūrėti kino salėje. Visos technikos, kuriomis naudojasi režisierius, paverčia šį jo pasakojimą į vizualiai subtilų reginį, kuris sutalpina savyje viską, kas buvo geriausia 1930-1950 metų Holivudiniame kine. Ypatingai, jeigu kalbėtume apie ankstyvuosius Alfredo Hitchcocko filmus. Tiek pats filmo formatas, kuris buvo pristatytas kine, tiek ir operatoriaus darbas priverčia įsijausti į rodomą istorija taip stipriai, jog ne tik, kad nepastebi kaip greitai prabėga laikas, bet ir įsijauti į šią istorija visu šimtu procentų. Dėka kameros darbo, žiūrovas yra tiesiog įtraukiamas į šios juostos vidų, todėl jis vienu momentu tampa ne tik to košmaro, kurį patiria pagrindiniai filmo personažai stebėtoju, bet ir dalyviu.
Muzikinė filmo palyda čia jau atskiras pilotažas. Gniuždantys muzikiniai akcentai filmui pridavė savito šarmo ir leido susikurti tokią baugią atmosferą, kuri nuo pradžios iki pat finalo priverčia jaustis labai nepatogiai. O žinant, kad visas veiksmas vyksta itin glaudžioje ir klaustrofobiškoje aplinkoje, garso takelio dėka ši situacija yra dar labiau išryškinama pačiame ekrane.
Iš vizualių aspektų paminėčiau filmo minimalizmą ir juodai baltą vaizdą, kuris puikiai nuteikė ne tik pačiai peržiūrai, bet ir rodomam laikotarpiui, kuriame buvo įstrigę filmo herojai. Kostiumai, grimas, šukuosenos, dekoracijos – natūralu ir pagirtina.
Vaizdo ir garso montažas šiuo atveju yra pavyzdžiu, kaip reikia kurti kiną ir mokėti išlaikyti tiek audio įtampą, tek ir vizualią. Todėl saspensas čia vaizduojamas itin puikiai, dėl ko aišku susidaro ir kelios svarbios siužetinės linijos intrigos, kurių beveik neįmanoma nuspėti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip būtų galima apibūdinti šios juostos aktorių kolektyvą? Paprastai – tai buvo dviejų talentingų aktorių šou, kuris įstrigs ilgam.
Kažkada aktorius Robertas Pattinsonas mums visiems asocijavosi su blizgančiu vampyru iš atgrasios bei daug neapykantos iš vyriškos auditorijos sulaukusios „Saulėlydžio“ sagos. Tiesa, kai kurie žmonės iki dabar negali žiūrėti į jį rimtai, todėl vengia filmų su juo. Pasakyčiau, kad jie daro klaidą, nes aktorius jau ne vieną kartą reabilitavo save parodydamas, jog turi nemažą aktorinį talentą. Ir šiame filme jis jį demonstruoja visu pajėgumu. Puiki ir gili rolė, kuri išties gąsdina, nes kiekviena jo emocija patiriant košmarus buvo perteikta išties fenomenaliai, jog žiūrint filmą tiesiog buvo sunku atitraukti akis nuo jo pasirodymo.
Panašų vaidybinio lygio šou surengia ir kitas aktorius – Holivudo veteranas Willemas Dafoe, kuriam atiteko sadistiškas Tomaso vaidmuo. Galėčiau tik dar kartą šį aktorių pagirti, nes paskutiniais metais jis išgyvena tikrą savo karjeros renesansą, pasirodydamas vienuose įdomiausių autorinių filmų. Jo įvaizdis ekrane kėlė šiurpą dėl jo personažo poelgių ir požiūrio į savo asistentą, kas privertė jausti neapykantą pačiam herojui. Ir tai buvo vienas geriausių mano šiais metais matytų vyriškų pasirodymų kine.
Verdiktas
„Švyturys“ – pakankamai tamsus, savo atmosfera niūrus, vizualiai kerintis, įtampoje laikantis, puikiai suvaidintas ir siužetiniu pateikimu itin „hičkokiškas“ siaubo projektas, kuris gąsdina ne vien įdomiai vystomu turiniu, bet ir netipine siaubo žanrui būdinga pasakojimo forma. Be jokių kalbų – vienas geriausių metų filmų ne tik siaubo gerbėjams, bet ir tikriems kino gurmanams.