Apie ką mes čia…
Viena iš populiariausių šių dienų populiarios muzikos atlikėjų Skailer Raili vieną dieną susiduria su nepaaiškinamu reiškiniu – kraupiomis vizijomis ir šiurpą keliančiais įvykiais, kuriuos vienija keistai besišypsantys žmonės. Norėdama nutraukti šį košmarą, ji privalo pažvelgti į savo praeitį ir ten surasti atsakymą, kuris galimai leistų jai nuo viso to išsilaisvinti.
Kūrinio turinys
Žinote, visada esu tokios nuomonės, jog jeigu originalus filmas sugeba nustebinti, bet jame istorija kaip ir yra užbaigta arba bent jau turi atvirą, bet patenkinantį finalą, jos pratęsti nereikia. Puikiu pavyzdžiu tapo neseniai kino ekranus pasiekęs antrasis „Džokerio“ filmas. Ir „Šypsena“ nėra išimtis.
Na, o jeigu taip gerai pagalvojus, siaubo žanre ne tiek ir daug gerų tęsinių, kurie bent prilygtų pirmtakams, jau nekalbant apie tai, kad juos pranoktų. Dauguma iš jų arba nuvažiuodavo į lankas su kvailomis idėjomis, arba tiesiog paniekindavo originalo efektą. Tad gerus tęsinių pavyzdžius tikriausia būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kas šovė į galvą rašant šią apžvalgą, tai Jameso Wano „Išvarymas 2“, Samo Raimio „Piktieji numirėliai 2“, Mike’o Flanagano „Daktaras miegas“ ir 2018 m. „Helovinas“. Nesakau, kad visi kiti siaubo hitų tęsiniai blogi, bet ir labai gerais jų pavadinti negalėčiau.
Kalbant apie „Šypsena 2“, tai čia yra analogiška situacija, kai tęsinys nesugeba nustebinti, nes viską mes jau buvome matę originale, kuris atkeliavo į kinus 2022 metais. Tačiau vėlgi per daug skųstis irgi negaliu, nes nors ši juosta nėra tokia unikali ar sugebanti sudominti kokia nors ypatinga idėja, ji visgi puikiausiai įsipaišo į žanro rėmus dovanodama labai įtemptą pramogą. Taip, siaubo elementai veikia čia kuo puikiausiai, todėl žiūrovams yra paruoštas visiškai neprailgstantis reginys su krūva paslėptų „siaubo šoklių“ (angl. „jump scare“). Kai kuriuos galima nuspėti, o kai kurie gali neblogai nustebinti, kai žiūrovas mažiausiai to gali tikėtis. Tik va pati pagrindinė istorija stovi vietoje ir nesugeba netgi elementariai duoti daugiau atsakymų į ekrane vykstantį siaubą.
Pagrindinė filmo veikėja pakankamai erzinanti, todėl stebėti jos košmarą ne visuomet gali būti įdomu. O gaila, nes kaip bebūtų, žiūrint tokio tipo projektus visada norisi susitapatinti su personažu, dėl kurio likimo vėliau būtų galima nuoširdžiai jaudintis, bet tik ne šiuo konkrečiu atveju. Antro plano veikėjai irgi ne ką geresni, nes ir jų atsiskleidimas vangokas, ir jie patys nekelia didesnės simpatijos savo daromais veiksmais. Tad didžiausias džiaugsmas įvyksta tada, kai kai kurie iš jų yra pašalinami iš siužeto labai jau žiauriais būdais.
Bendrai, nes nemanau, kad reikia čia ką nors daugiau sakyti, manau, jog šis tęsinys dar kartą puikiai įrodo, kad kartais tiesiog reikia palikti originalą ramybėje, o ne bandyti iš jo išpešti dar daugiau finansinės naudos, nes taip elementariai yra gadinama gera originalo reputacija. Tačiau turiu pripažinti, kad pramogai šis filmas yra tinkamas ir bent dėl to dėkui kūrėjams.
Techninė juostos pusė
Nors ir biudžetas užaugo, bet filmo kokybė liko panaši kaip ir 2022 m. projekto. Labiausiai į akis krenta staigiais judesiais papuoštas kameros darbas ir žvalumu persotintas vaizdo montažas, kurie tapo svarbiausiais šios juostos nenuobodaus tempo varikliais. Muzika nebloga, bet ir ne įsimintina, kad po peržiūros atsirastų noras jos pasiklausyti. Meninis apipavidalinimas taip pat tvarkingas, nes tiek grimas, tiek kai kurios dekoracijos priverčia patirti baimę seanso metu nuo šiurpiai atrodančio natūralumo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostoje pasirodo ne vienas žymus aktorius kaip pavyzdžiui Drew Barrymore ar Kyle’as Gallneris, kuris šmėžavo ir pirmoje dalyje, bet kalbant apie vaidybą, tai nieko per daug ryškaus nesimatė. Aišku, pagrindinį vaidmenį atlikusi Naomi Scott bandė visais įmanomas būdais erzinti savo įkūnytu vaidmeniu, bet ir jos hiperbolizuotos emocijos netapo kažkuo išskirtiniu.
Taip pat čia galima pamatyti Ray’ų Nicholsoną, Lukasą Gage’ą, Rosemarie DeWitt, Peterį Jacobsoną, Dylan Geluka ir Raulą Castillą.
Verdiktas
„Šypsena 2“ – nejaukių momentų turintis, techniškai kokybiškai įgyvendintas ir pakenčiamai originalios juostos idėją perteikiantis, bet siužetiškai stovintis toje pačioje vietoje 2022 m. kino hito tęsinys, kuris tiesiog dovanoja žvalumo bei kraupių elementų prisotintą pramogą, bet tuo pačiu negali pasigirti visiškai jokiu individualumu.