Apie ką mes čia...
Kovojant su galingais priešo tankais leitenanto Ivuškino vadovaujama įgula patiria fiasko. Įkalintas ir net tris metus kankinamas vokiečių, Ivuškinas nė žodžiu neprasitaria apie save ir savo karinį laipsnį. Bet tai negalėjo ilgiau tęstis.
Vieną dieną jo aplankyti ateina aukštas pareigas gestape užimantis karininkas, kuris ir buvo tada atsakingas už ruso nesėkmę. Jis Ivuškinui pasiūlo mirtiną sandėrį, kurio kaina – visų karo belaisvių gyvybė.
Neturėdamas kitos išeities Ivuškinas yra priverstas paklusti vokiečiui. Tačiau vos tik išėjęs iš kameros rusų tankistas pradeda galvoti apie pabėgimo planą. Ir tam, kad jo sumanymas pavyktų, jam reikia patikimos ir laisvės trokštančios komandos.
Kūrinio turinys
Vos tik pamačius anonsus, kad rusai ir vėl kuria filmus apie Antrąjį pasaulinį karą, galima pagalvoti, kad jie ne tik, kad nenori pabėgti nuo praeities, bet dar ir tokiu agresyviu būdu bando visiems priminti, jog jeigu ne jie, tai karas nebūtų laimėtas. Aišku, tokie projektai dažniausiai yra persmelkti propagandos, dėl ko jų tiesiog neįmanoma žiūrėti.
Vien per pastaruosius dešimt metų galima būtų įvardinti mažiausiai 15 rusų karinių filmų, kurie vienas nuo kito ne taip ir skyrėsi. Iš įdomesnių ir dėmesio vertų juostų galėčiau įvardyti rusu ir ukrainiečių bendrą projektą „Mūšis dėl Sevastopolio", rusų/baltarusių karinį epą „Bresto tvirtovė" ir Fiodoro Bondarčiuko vizualinį spektaklį „Stalingradas". Žiūrimi ir tikrai neblogi filmai, kurie nėra tiek prifarširuoti propagandos, kaip kokio nors Nikitos Michalkovo „Saulės nualinti".
Tankų tema rusų kine irgi nėra tokia jau svetima kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dar 1964 metais buvo pasirodęs puikus klasikinis filmas „Vieversys", 2012 metais į „Oskarus" geriausio užsienio filmo kategorijai deleguotas „Baltasis tigras" bei 2018 metais du prabangiai atrodantys kariniai epai – „Nesunaikinamas" ir „Tankai". Tiesa, pastarieji du projektai buvo pakankamai prasti ir persmelkti Kremliaus propagandos.
Panašiai galvojau ir apie naująjį Aleksejaus Sidorovo filmą „T-34", kurį man teko garbė pamatyti beveik dviem mėnesiais anksčiau uždaroje peržiūroje. Tačiau pasibaigus filmui mano priešiška nuomonė pasikeitė, nes tai nebuvo joks propagandinis niekalas, o filmas, kuris savo pateikimu priminė „Greitus ir įsiutusius" bei Davido Ayero 2014 metais pristatytą karinį filmą „Įniršis". Ir dabar apie viską iš eilės.
Režisierius Aleksejus Sidorovas nusprendė žiūrovus pamokyti ne istorijos, o karo meno, kuris tuomet irgi buvo pakankamai svarbus, norint iškovoti pergalę nelygioje kovoje. Būtent todėl visas dėmesys filme yra atiduodamas vieno tanko T-34 įgulai, kuriai tenka priešintis keliems galingiems Panther tankams.
Čia nėra jokios kalbos apie karo eigą ar apie didingą rusų kariuomenės jėgą, o tiesiog apie paprastą kelių žmonių, kurie troško laisvės, narsą. Ir nors istorija yra dalinai paremta tikrais įvykiais, viskas filme yra pagražinta bei pateikta taip, jog ekrane žiūrovams yra pateikiama labai lengva ir neįpareigojanti pramoga, kuri labiau primena kompiuterinį žaidimą „World of Tanks" nei biografinius elementus turintį karinį epą. Tai iš tiesų nustebina, nes tikrai yra sunku patikėti, jog rusų filmas, kurio tema tampa Antrasis pasaulinis karas, neturi nieko bendro su politika.
Kita vertus, šio filmo režisieriumi tapo ne paskutinis rusų kino industrijoje žmogus, kuris jau buvo ne vieną ir ne du kartus parodęs valdžiai savo vidurinį pirštą. Čia, jei kas nesuprato, kalbu apie jo sukurtus filmus ir aišku serialą „Brigada", kuris nuostabiai iliustravo ne vien tik 90-ųjų banditus, bet ir tuos, kurie iš banditų pavirto garbingais šalį valdančiais piliečiais.
Filmo siužetinė linija yra labai paprasta, lyg ją būtų parašęs Waltas Disney studijos scenaristas. Visa siužeto esmė – pabėgimas iš koncentracijos stovyklos ir ruošimasis tam pabėgimui. Bet, kol tai dar neprasidėjo, žiūrovams yra pateikiamos keturiasdešimties minučių trukmės labai epiška veiksmo scena, kuri mano nuomone pranoksta mano paminėtą amerikiečių filmą „Įniršis".
Dėl šio šaltai atrodančio ir dinamiškai užsukto epizodo norėjosi ploti šios juostos kūrėjams atsistojus. Visgi jiems puikiai pavyko jau pačioje filmo pradžioje sukelti tokią gerą įtampą, kuri laikėsi iki pat finalo. Patikėkite, tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Nors, tiesą pasakius, buvo minčių, jog filmo pradžia ir taps efektingiausia juostos akimirka, kurios nesugebės užgožti joks kitas epizodas.
Tačiau taip nebuvo. Po stipraus filmo atidarymo sulaukėme kelių galingų gaudynių scenų, kuriose dalyvavo tankai ir genialūs tankistai. Pirmą kartą mačiau tokį vaizdą, kai tankas tiesiogine to žodžio prasme driftino. Išradingi tie rusai, ką jau čia daugiau pasakysi. Ir nors tokie epizodai asocijuojasi su absurdu, jie veikia, nes dėka jų yra suteikiamas pagrindinis kūrėjų tikslas – labai žvali pramoga kino salėje.
Vienintelis minusas, kuris mane erzindavo kiekvienoje veiksmo scenoje, tai besaikis „slow-motion" (sulėtinimo) naudojimas. Tiesiog ar čia režisierius pirmą kartą pamatė Zacko Snyderio „300" ir panorėjo pats išbandyti šią techniką, ar tiesiog jam kažkas pasakė, kad šis triukas vis dar yra labai kietas šiuolaikiniame kine ir reikia jį naudoti kas penkias rodymo minutes? Sunku suprasti.
Be veiksmo ir labai maloniai atrodančių gaudynių su tankais, kurie turi nemažai bendro su Vino Dieselio vadovaujama „Greitų ir įsiutusių" frančize, juostoje taip pat minimaliai dėmesio gauna herojai ir santykiai.
Pagrindinis juostos veikėjas leitenantas Ivuškinas tipinis chuliganas ir kietuolis, kuriam norisi prieš save ir kitus įrodyti koks jis kietas ir nesustabdomas. Tą patį galima pasakyti ir apie jo komandą, su kuria jis pradeda puikiai sutarti bandydamas pabėgti iš koncentracijos stovyklos. Kiekvienas iš Ivuškino kompanijos turi savitų bruožų ir nacionalinių prieskonių, dėl ko netgi yra sukuriamas atitinkamas humoristinis pamatas. Taip, taip, filme yra ir humoro, kuris pateiktas vietoje ir laiku.
Meilės filme yra, bet ji visiškai nenulaižyta iš literatūrinių kūrinių ar kokių nors jaudinančių kino projektų. Ji čia tiesiog buvo, nes to reikalavo siužetas. Reikia juk ir moteris pritraukti į kiną, nes kitaip būtų neįdomu.
Tai yra visiškai kitoks filmas apie Antrąjį pasaulinį karą, nei galima buvo tikėtis. Jame yra humoro, puikių veiksmo scenų, gražių vaizdų ir klišinių, bet neerzinančių herojų, kurie pasistengia suteikti lengvą ir įtampoje laikančią pramogą. Netgi nesitiki, jog tai yra rusų kūrybos filmas, kuriame buvo atsisakyta politinių niuansų. Tikėkimės, jog tai ne vienintelis tokio pobūdžio rusų karinis kino projektas, už kurį nėra gėda.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai filme neblogi. Tai, žinoma, nėra „Įsikūnijimo" lygio vizualinis apipavidalinimas, bet ir ne toks prastas kaip kai kuriuose 50-100 milijonų dolerių kainavusiuose holivudiniuose blokbasteriuose. Be efektų, daug dėmesio gauna dekoracijos, puikiai laikotarpį atitinkantys herojų kostiumai ir grimas. Taip, grimas šiame filme yra neatsiejamu elementu norint parodyti visą purvą, kuriame teko būti juostos veikėjams.
Muzika filme nesukelia diskomforto. Epiški skambesiai ir dinamiškai sujungtos muzikinės kompozicijos su vaizdu privertė visos juostos metu jausti nerimą ir įtampą. Be to, puikiai paveikia ir garso montažas, leidęs pačiose nuožmiausiose kovose išgyventi ne ką mažesnį stresą už pačius herojus.
Vizualiai taip pat išsiskyrė ir operatoriaus darbas. Man patiko visos veiksmo scenos ir būdas, kaip jas nufilmavo. Ir nors operatoriaus manevrai su kamera nėra jokie novatoriški, bet jie privertė pajausti Holivudo dvasią.
Istorija filme taip pat sklandžiai vystoma. Žinoma, siužetas taip lengvai ir įtraukiančiai buvo pateiktas dėka kokybiško montažo. Kaip nekeista, bet nei viena filmo scena neprivertė jaustis nepatogiai ar pastebėti chaotišką parėjimą nuo vieno epizodo prie kito.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme pagrindinį vaidmenį atliko vienas iš geidžiamiausių šiuo metu rusų aktorių Aleksandras Petrovas, kuris su šiuo projektu atėmė iš Danilos Kozlovskio pelningiausio rusų aktoriaus titulą. Kodėl? Nes per pastaruosius keletą metų Aleksandrui be šio filmo pavyko suvaidinti tokiose sėkmingose juostose kaip „Ledas", „Trauka", „Pašėlęs policininkas" ir „Gogolis", kurios bendrai atnešė apie 6 milijardus rublių.
Kalbant apie jo vaidybą, čia viskas stabilu. Vaidina Aleksandras tikrai neblogai, ypač draminėse scenose pasireiškia jo talentas, tačiau beveik visuose savo pasirodymuose jis lieka toks pats. Neįvyksta jokios transformacijos, kuri leistų išskirti vieną ar kitą jo rolę iš kitų. Nebent Gogolio rolė yra kitokia, bet, vėlgi, ten daug ką padarė grimas.
Antraplanėse rolėse filme pakankamai gerai pasirodo Piotras Skvorcovas, Viktoras Dobronravovas, Irina Staršenbaum, Semionas Treskunovas ir vokiečių aktorius Vinzenzas Kieferis. Pastarasis, tiesa, bandė mėgdžioti Hansą Landą iš Quentino Tarantino filmo „Negarbingi šunsnukiai". Atrodė šiek tiek juokingai, bet tikrai ne taip apgailėtinai, kad norėtųsi jį peikti.
Verdiktas
„T-34" – dinamiškai susuktas, vizualiai gražus, įtampos nestokojantis ir siužetine prasme labai lengvas rusų pramoginis karo temos filmas apie tankus, kurie reikiamu momentu sugeba pavirsti į greitus bei nesunaikinamus bolidus, lyg žiūrėtum „Greitų ir įsiutusių" filmą Antrojo pasaulinio karo laikotarpyje.