Apie ką mes čia...
Moksleivis Džeikas Čambersas sapnuoja labai keistus sapnus apie paslaptingąjį Tamsųjį bokštą, piktavalį Žmogų juodais drabužiais ir su juo bandantį kovoti Šaulį. Tačiau vieną dieną vaikinas supranta, jog tai ne jokie sapnai, o vizijos, nuo kurių priklauso visos žmonijos ateitis bei jo paties gyvybė...
Kūrinio turinys
Pirmą kartą apie „Tamsiojo bokšto“ ekranizaciją buvo pradėta šnekėti dar 2006 metais, kai projektu buvo susidomėjęs Ronas Howardas, kuris kurį laiką bandė įtikinti didžiausias Holivudo kino studijas imtis adaptuoti šį neįkainojamą literatūrinį kūrinį, perkeliant jo istoriją į kino ekranus. Tačiau, nesulaukęs pritarimo ir reikiamo finansavimo, žymus kino režisierius ir prodiuseris pardavė visas teises į ekranizaciją ir paliko viską likimo valiai.
Tiesa, laukti prireikė trejus metus, kol išgyvenanti ne itin gerus laikus studija „Sony“ pasiryžo ekranizuoti šį kūrinį. Žinoma, filmo scenaristai ir patys studijos vadovai suprato, jog perkelti į didžiuosius ekranus tokį platų pasaulį turintį veikalą yra beveik neįmanoma arba tam reikia skirti labai didelius pinigus, todėl jie pasirinko lengvesnį kelią – visos knygose aprašytos istorijos minimalistinį pratęsimą. Ir tai buvo didžiausia jų klaida.
Suprantama, kodėl po pirmų peržiūrų, skirtų taip vadinamai „fokuso grupei“, buvo perkeliamos filmo premjeros, o kartu ir vyko papildomi perfilmavimai, nes tai, kas pateikiama šiame filme, yra visų Stepheno Kingo darbų paniekinimas. Filmas savo siužetine linija yra tiesiog tragiškas.
Juosta prasideda nuo labai primityvaus paaiškinimo apie Tamsųjį bokštą, kuris vėliau vėl minimas ir apie jį galima sužinoti šiek tiek daugiau. Bent jau tai gerai, nes žmonės, kurie nėra skaitę knygų, tikrai sunkiai suvoktų bokšto paskirtį ir jo esmę. Taip pat pristatomas pagrindinis herojus Džeikas, kuris ir tampa visos siužetinės linijos branduoliu. Būtent jis sujungia kelis pasaulius, būtent dėl jo prasideda visas šiame filme pateiktas veiksmas. Kaip herojus, vaikinas tikrai turėjo nemažą potencialą, bet jis buvo neatskleistas. Tiesiog eilinis paauglys, pakliuvęs į kitą pasaulį ir bandantis jį išgelbėti nuo pražūties.
Kiti herojai irgi neatskleisti ir tai liūdina. Knygose taip vaizdžiai ir aiškiai jie pateikti, jog tu susitapatini su jais, gyveni jų gyvenimą skaitydamas apie kiekvieną jų žingsnį. Čia to nėra. Rolandas labai prastai išreikštas. Tai herojus, kuris neturi jokio tikslo, jokios paskirties, o tik bastosi iš vienos vietos į kitą, nes turi keršto planą. Tiesiog juokinga. O ką jau kalbėti apie blogietį Volterį? Visom prasmėm neįdomus herojus, kuris bando demonstruoti, koks jis yra blogas ir kaip visi turėtų jo bijoti. Bet siaubo jausmo jis nesukelia. Tik juoką ir mintis apie tai, kokie gi kvailiai rašė šiam filmui scenarijų. Net nesinori prisiminti.
Veiksmo filme netrūksta, kas yra visai neblogai, tačiau tas veiksmas ganėtinai monotoniškas ir niekuo nesiskiriantis nuo panašaus pobūdžio projektų kaip pavyzdžiui „Aš Frankenšteinas“ ar „Kitas pasaulis“ su „Absoliučiu blogiu“. Humoro irgi yra, ypatingai įpusėjus filmui. Tai pagyvina bendrą filmo siužetinės linijos toną. Bent jau kažkoks pliusas stebint šią neįtikinamą ir prastai surežisuotą makalynę, kurios tikslas buvo pristatyti „Tamsiojo bokšto“ pratęsimą.
Daug pasakoti nenoriu, nes tiesiog nėra ką čia pasakoti. Tai vienkartinis filmas, skirtas vidutiniai pramogai kine, o gal net ir savaitgalio rytui, žiūrint ne visai prabudus, viena akimi per kokį nors televizijos kanalą.
Techninė juostos pusė
Nors ir kokia skurdi ir visiškai neįtraukianti būtų šio filmo siužetinė linija, užtat ties specialiaisiais efektais buvo pasidarbuota visai neblogai. Nesakau, kad tai didingai atrodantys vizualiniai filmo momentai, bet jie nerėžė akių. Matėsi į kur buvo investuotas 66 milijonų dolerių biudžetas.
Garso takelis labai nykus. Nė vienos įsimintinos muzikinės kompozicijos čia nėra. Net keista, visgi čia kaip ir šioks toks blokbasteris, kuris bent kažkiek turi spinduliuoti epiškumu. O kaip žinome, epiški vaizdai dažnai priklauso ir nuo muzikos. Net ir finalinėse scenose, kuriose buvo kovojama dėl pasaulio ateities, viskas buvo pateikta taip šaltai ir monotoniškai, kad norėjosi, jog filmas tiesiog greičiau baigtųsi. Ir jis baigėsi. Be fanfarų, be epiškumo, be nieko.
Kameros darbu galima pasitenkinti, nes kai kurios veiksmo scenos atrodė išties įspūdingai. Ypač jeigu kalbėsime apie susišaudymus ir Rolando meistriškumą valdant ginklus. Visur kitur – standartinis kameros darbas, kuris neerzino, bet ir nesuteikė didingumo bendram filmo vaizdui.
Garso ir vaizdo montažas – neblogas. Ypač patiko tai, jog bent filmo kūrėjai susiprato, kad sukūrė visišką nesąmonę, ir gailėdami žiūrovų (tikiuosi, kad taip ir buvo), sumontavo 95 minučių versiją, kuri bent jau neprailgo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindiniu šios istorijos aktoriumi yra šešiolikmetis Tomas Tayloras, kuris įkūnija Džeiką Čambersą. Ir tiesą pasakius, vaikinas visai neblogai susidoroja su savo role. Ir draminėse scenose, ir veiksmo scenose jis atrodo natūraliai ir visiškai neerzina, kaip dažnai atsitinka paaugliams herojams, kurie įsipainioja į kažkokią neaiškią situaciją.
Aktorius Idrisas Elba, kuriam atiteko Stepheno Kingo „Tamsiojo bokšto“ knygų ciklo protagonisto Rolando vaidmuo, visai neblogai pasirodė ekrane, nors tikrai ne tokio tipažo herojaus daug kas tikėjosi. Visgi literatūriniuose kūriniuose jis buvo pavaizduotas šiek tiek kitaip.
„Oskaro“ laureatas Matthew McConaughey‘is, suvaidinęs filmo blogietį Volterį arba tiesiog Žmogų juodais drabužiais, net neturėjo stengtis. Užteko jo charizmatiško balso, šalto žvilgsnio, stilingo kostiumo ir viskas. Viso filmo metu atrodė, jog jis tiesiog atėjo į filmavimo aikštelę, pasakė savo tekstą ir išėjo filmuotis kažkur kitur.
Kiti aktoriai filme visiškai neįsimena, o tai yra labai keista. Visgi juostoje galima pamatyti net ir patį Jackie Earle Haley. Deja, šio aktoriaus potencialas nebuvo išnaudotas net vienu procentu.
Verdiktas
„Tamsusis bokštas“ – viena blogiausių kada nors sukurtų knygos ekranizacijų, kurioje nelieka beveik nieko šviesaus, kas galėtų priminti pirminį Stepheno Kingo šaltinį. Ir nors juosta nuteikia visai lengvai ir neblogai pramogai kine, tai visgi vienkartinis, klišėmis apaugęs kino projektas, kurio nuo banalybės negelbėja net ir įspūdingas aktorių kolektyvas bei visai neblogi specialieji efektai ir dekoracijos.