Šis jos debiutas buvo paremtas 1985 metais išleista biografine knyga „Li Miler gyvenimai“ apie vieną žymiausių Antrojo pasaulinio karo fotografių Elizabeth „Lee“ Miller, kurią parašė jos sūnus Antony’is Pentrose’as. O ar pirmas Ellen Kuras pilnametražis blynas neprisvilo? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Buvusi modelis ir „Vogue“ žurnalo fotografė, Elizabeth Miller prasidėjus Antrajam pasauliniam karui nusprendžia keliauti į frontą, kad galėtų įamžinti visas įmanomas karo baisybes ir taip parodyti žmonėms nacių daromus nusikaltimus. Tačiau vos tiks atsidūrusi karo įkarštyje, Lee pamato žymiai baisesnę tikrovę, nei tikėjosi.
Kūrinio turinys
Filmas „Tiesos kadras“ buvo vienu iš mano pačių laukiamiausių 2024 metų antrojo pusmečio kino projektų, nes be galo mėgstu biografines dramas. Ypač tai liečia tokias istorijas, kurios bando mums parodyti nelengvą vieno ar kito žmogaus atliekamą švietėjišką darbą vardan visuomenės. Ir aišku filmus apie fotografus ar karo korespondentus irgi mėgstu. Per pastaruosius kelis metus teko žiūrėti tokias juostas kaip „Minamata“ ar „Asmeninis karas“, kurie padarė man gerą įspūdį, dėl ko matyt ir turėjau nemažai lūkesčių šiam naujam Ellen Kuras surežisuotam filmui.
Jeigu kalbėti apie filmo siužetinį pateikimą, tai viskas čia atrodo tvarkingai, nors kartu labai šabloniškai, lyg žiūrėtum dar vieną eilinę biografinę dramą apie iškilų žmogų. Tai nėra blogai, bet iš kitos pusės, atsižvelgus, kokiuose svarbiuose įvykiuose dalyvavo „Vogue“ fotografė, viskas buvo pernelyg suspausta į dviejų valandų trukmės pasakojimą ir tik prabėgom buvo paliečiami svarbūs įvykiai, kurie turėjo nemenką įtaką pačios Elizabeth Miller gyvenimui. Trumpai kalbant, kūrėjai nusprendė sukišti visko po truputi, kad žiūrovas galėtų labiau susipažinti su fotografe ir jos darbo užkulisiais, bet kartu susitelkti į detales. Tai priminė man 2011 metų filmą „Geležinė Ledi“, kuris nors ir atrodė žiūroviškas, bet jam elementariai pritrūko dramaturginio kruopštumo.
Tiesa, kelios temos, kurias paliečia šiame filme, nėra lengvos, nes visgi kalba eina apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus, iš kurių didžiausiu be abejonės yra laikomas holokaustas. Tad tie epizodai, kuriuose mums parodomas karo baisumas, sugeba sugraudinti ir jausti pyktį tam nužmogėjimui, kurį vykdė naciai, bet iš kitos pusės, didesnė filmo dalis koncentravosi į visai kitus akcentus, todėl nuotaikos peržiūros metu gali pastoviai svyruoti. Mano atveju taip ir buvo. Na, o karo tema tai ne vienintelis šio filmo akcentas, nes dėmesio filme gavo ir feminizmas, seksizmo apraiškos ir aišku šeimyninės vertybės. Kaip ir rašiau, visko čia po truputį yra, bet ne viskas suveikia taip, kaip to norėtųsi, nes tiesiog per dvi valandas sutalpinti tokios asmenybės gyvenimą kaip Elizabeth Miller yra neįmanoma.
Pati Elizabeth Miller filme pateikta pakankamai įdomiai tiek kaip asmenybė, tiek ir kaip karo žurnalistikos simbolis, tiek ir kaip įkvėpimo šaltinis kiekvienam iš mūsų. Tad būtent ji čia groja pagrindiniu smuiku užgoždama visus kitus antro plano veikėjus, kurie šiek tiek netgi buvo panašūs į statistus, bet su savotiška biografine ekspozicija. Bet dėl to nemanau, ar reikia pergyventi, nes visgi filmas apie ponią Miller.
Kas malonu, jog juostos tempas visiškai neprailgsta, o ir keli itin ryškūs kariniai epizodai su įtampos nestokojančiu veiksmu paperka. Gal galėjo būti jų ir daugiau, bet neužmirškime, jog tai visgi ne veiksmo filmas.
Tad visumoje, filmas vertas peržiūros, nors tai ir nėra ideali biografinė drama, bet savo pagrindinę užduotį ji įvykdo ir mes gauname pakankamai sterilų bei tuo pačiu svarbius akcentus sudedantį žvilgsnį į Antrojo pasaulinio karo fotografų darbo užkulisius su pačia Elizabeth Miller priešaky.
Techninė juostos pusė
Didžiausią įspūdį techniniame plane padaro kameros darbas, nes operatoriaus dėka mes, žiūrovai, esame įtraukiami į žvaliai bei energingai pristatomą draminį veiksmą. Todėl žiūrint šį filmą, susidaro įspūdis, jog tampame viso to liudininkais, nes drebančios kameros efektas ir ryškiai sumontuotas vaizdas padaro būtent tokį efektą.
Garso takelis jaudinantis ir sugebantis reikiamu momentu pakeisti atmosferą scenose į tokią, kuri būtų tinkama perteikti rodomas ekrane emocijas.
Produkcijos dizainas neblogas, nors ir matėsi filme šiokios tokios istorinės klaidos, bet atsižvelgus į tai, jog tai visgi vaidybinė juosta, galima į tokius niuansus užmerkti akis. Meninis apipavidalinimas puikus, pradedant dekoracijomis ir užbaigiant grimu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Neabejotinai, svarbiausiu šio filmo akcentu tampa „Oskaro“ laureatės Kate Winslet pasirodymas Elizabeth „Lee“ Miller vaidmenyje. Manau, jog tai vienas geriausių jos ilgametės aktorės karjeros triumfų, o taip pat ir viena ryškiausių artėjančių JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų paraiškų. Tos jos natūraliai perteiktos emocijos, tas atsidavimas vaidmeniui, tas tikrumas ne tik, kad įtikina, bet ir priverčia mėgautis kiekviena filmo akimirka.
Antrasis planas irgi kupinas gerų aktorių kaip Marion Cotillard, Andy’is Sambergas, Alexanderis Skarsgardas, Noemie Merlant, Joshas O’Connoras, Jamesas Murray’us ir Patrickas Mille’as. Vaidino jie gerai, tik, žinote, nei vienas iš jų neturėjo jokių šansų sužibėti ryškiau nei Kate Winslet.
Verdiktas
„Tiesos kadras“ – standartinė, daug faktų apčiuopianti, bet ne viską dėl laiko stokos sugebanti atskleisti biografinė drama, kuri nestovi vietoje, o dovanoja žiūrovams stulbinantį aktorės Kate Winslet pasirodymą, nenuobodžiai vystomą siužetą ir kelias po šiai dienai svarbias temas.
Tačiau šablonų šiame filme taipogi netrūksta ir jie yra ganėtinai pastebimi, atsižvelgus į kitus panašaus pobūdžio tikrais faktais paremtus pasakojimus.
