Na, o ar ši ekranizacija, kurios premjera įvyko prestižiniame Berlyno kino festivalyje, verta žiūrovų dėmesio? Taip, verta, bet tikrai skirta ne kiekvienam kino lankytojui.
Apie ką mes čia…
1985 metų Kalėdų išvakarėse, Naujojo Roso miestelyje Airijoje gyvenantis anglių ir malkų pardavėjas Bilas Furlongas nukeliauja į vietinį vienuolyną, kuriame pamato itin keistą seserų elgesį su jauna mergina. Neužilgo jis pradeda suvokti, jog tame vienuolyne dedasi blogi dalykai, o jam vadovaujanti sesuo Marija slepia labai daug baisių paslapčių.
Kūrinio turinys
Kaip jau minėjau, tai nėra filmas skirtas masiniam žiūrovui, nes jokios pramogos, o tuo labiau, lengvos peržiūros jis elementariai negali pasiūlyti. Tuo pačiu, juosta yra labai lėta, kas aišku suteikia jai papildomo žavesio, nes istorija pristatoma neskubotai ir gerai apgalvotai, bet tai nėra vienas iš tokių projektų, kurį būtų galima rekomenduoti bet kam. Paprastai kalbant – snobiškas kinas, snobiškiems žiūrovams, kurie peržiūros metu neišsitraukia telefonų, nevalgo, o mėgaujasi kiekvienu dialogu ir kiekvienu monotonijoje paskendusiu kadru.
Stipriausiu šio filmo koziriu yra tikrais įvykiais įkvėpta knygoje pristatyta istorija, kuri ir filme sugeba sukrėsti savo skaudžia tema. Ypatingai ji paliečia taip gerai dėl to, jog viskas parodoma iš penkis vaikus turinčio tėvo perspektyvos, kuris labai greitai susitapatina su atskleista tiesa apie vienuolyną. Ir taip, žvelgiant į pristatytas ekrane situacijas bei pagrindinį veikėją kamuojančią dilemą, viskas įgauna labai rimtą dramaturginį pamatą. O ir susimąstyti žvelgiant į tam tikras siužetines tiesas irgi galima. Bent jau man, minčių apie tikėjimą, žmogiškumą, konservatizmą, moters teisę į jos kūną ir pasenusias religines tradicijas atsirado pakankamai daug, kad galėčiau sudaryti bendrą vienuolynuose vykstančių „nusikaltimų“ paveikslą.
Kalbant apie veikėjus, turime jų čia ne vieną, bet visgi visas dėmesys buvo nukreiptas į du iš jų – jau minėtą Bilą Furlongą, kuris pamato visai kitokį vienuolyno veidą, ir to vienuolyno vadovę Mariją. Ir jeigu vienas iš šių personažų sukelia simpatiją, kitas akimirksniu atbaido savo konservatyviu požiūriu. Aišku, nesakau, kad sesuo Marija buvo kažkoks monstras, nes ir jos išsakytos mintys iš vienos pusės turėjo visai neblogą pagrindą jos daromiems poelgiams, bet iš kitos – jos elementarus žmogiškumas buvo iškeistas į senas viduramžiams būdingas tradicijas. Na, yra toks tipas žmonių, kurie viską pateisina Dievo žodžiu ir vardan jo daromais poelgiais, kurie ne visuomet yra teisiškai teisingi. Tad šių abiejų veikėjų savotiška priešprieša ir skirtumai pavertė šį pasakojimą į tam tikrą nenuspėjamą psichologinį žaidimą tarp dviejų visiškai skirtingą moralinį kompasą turinčių asmenų.
Visumoje, gera, skaudi ir prasminga drama, kurios finalas priverčia patirti daug skirtingų jausmų ne vien dėl to finalinio kadro, bet ir užrašo, paaiškinančio šios istorijos prasmę. Tad rekomenduoju, bet kaip jau rašiau, filmas skirtas ne pramogai, o rimtai peržiūrai.
Techninė juostos pusė
Juosta nufilmuota grakščiai, perteikiant rodomo laikotarpio atmosferą, o ir tas airiškas „buitekas“, kuris tampa itin svarbiu filmo akcentu, mane taip pat sužavėjo. Visgi produkcijos dizainas ir aišku meninis apipavidalinimas filmui suteikė daug, pradedant dekoracijomis ir užbaigiant kostiumais su grimu. Garso takelis labai malonus, bet ir taip pat labai monotoniškas, bet tai tikrai nėra problema. Paminėti verta ir gerą operatoriaus darbą bei sklandžiai šį pasakojimą perteikusį vaizdo montažą.
Aktorių kolektyvinis darbas
„Oskarą“ už geriausią 2023 metų vyrišką vaidmenį filme „Openhaimeris“ pelnęs Cillianas Murphy’is ir vėl pademonstravo savo talentą dramatiškai įkūnydamas Bilą Furlongą. Nors, aišku, Emily Watson mano nuomone tapo vienu iš didžiausių šios juostos kozirių, o jos pasirodymas vos ne ryškiausių iš viso aktorių kolektyvo. Ekrane sužibėjo ir Eileen Walsh, Clare Dunne, Michelle Fairley.
Verdiktas
„Tokie smulkūs dalykai“ – lėtas, snobiškas ir monotoniškai žavus draminis pasakojimas, kurio tema ir jame pristatyti įvykiai sugeba sukrėsti bei tuo pačiu suteikti peno apmąstymams apie žmogiškumą, tikėjimą ir moterų teisę į jų kūną. O puikūs aktorių Cilliano Murphy’io ir Emily Watson pasirodymai yra vienais iš ryškiausių šios tikroviškai atrodančios juostos momentų.