Juostos režisieriumi tapo „Oskarinės“ dramos „Minari“ kūrėjas Lee Isaacas Chungas, kuris dar niekada nedirbo su tokio didelio biudžeto projektais, dėl ko prieš filmui pasirodant kinuose buvo kažkiek neramu. Na, o kas iš to gavosi, tuoj papasakosiu.
Apie ką mes čia…
Paprašyta savo seno bičiulio Chavio padėti jam išbandyti naują tornadus sekimo sistemą, Niujorko tyrimų laboratorijoje dirbanti Keitė, kuri kadaise vaikydavosi tornadus, sutinka. Ji net nenutuokia, kad netrukus jai ir jos bendražygiams teks kovoti dėl gyvybės, o vieninteliu žmogumi, kuris gali jiems padėti, yra pasipūtęs bebaimis adrenalino fanatikas ir interneto žvaigždūnas Taileris Ovensas. Su juo Keitei ir teks bendradarbiauti, nes kitaip jos lauks nepavydėtinas likimas mirtį nešančio tornado glėbyje.
Kūrinio turinys
Ar daug kas iš Jūsų yra matęs 1996 metų „Viesulą“? Sunkus klausimas, į kurį manau turiu atsakymą – ir taip, ir ne. Visgi tai yra 90-ųjų gaminys, kuris dažnai buvo rodomas per įvairiausius lietuviškus kanalus ir tik tais laikais, kada filmas pasirodė, ar ankstyvaisiais 2000-aisiais, žmonės juo domėjosi ir žinojo, kad toks katastrofų filmas išvis egzistuoja. Bet, deja, jaunoji karta, kuri auga su „NETFLIX“ platforma, vargu, ar buvo mačiusi originalą.
Būtent dėl to „Tornadų medžiotojų“ kūrėjai nusprendė kaip ir pratęsti originalą, bet tokiu būdu, kad tie, kurie nėra matę 1996 metų pirmtako, galėtų laisvai mėgautis pratęsimu, nes pati istorija čia yra pateikiama iš visai naujo kampo ir ne per daugiausiai paliečia praeitį.
Tiesa, kas liečia istoriją, tai ji man pasirodė be galo banali ir tiesiog klišinė, lyg filmo scenaristai bandytų nukeliauti į 90-uosius ir pristatyti tiems laikams būdingą istoriją. Todėl žiūrint šį filmą man atrodė, kad jis savo nuvalkiotu pasakojimu tiesiog yra morališkai pasenęs. Tačiau, atmetus šį aspektą, juosta sukurta pagal visus geriausių katastrofų filmų standartus, jog ją, iš šios konkrečios perspektyvos, tikrai malonu žiūrėti.
Veikėjai irgi šabloniniai, bet čia sužaidžia vienas svarbus faktorius – jie turi charizmos ir tarp jų jaučiama chemija, kas žinoma priverčia visos peržiūros metu karts nuo karto nuoširdžiai dėl jų jaudintis, nors didesnių emocijų jie kaip ir nesukelia. Keistas paradoksas, bet taip šiame filme yra, kas irgi nustebina iš gerosios pusės.
Tad taip, juosta spinduliuoja energija, puikia dinamika tarp personažų ir žinoma laiko įtampoje iki pat finalo, nes kaip ne kaip, tai yra vasariškas blokbasteris, kurio pagrindiniu tikslu ir turėjo būti pramogos suteikimas. Todėl rekomenduočiau pasižiūrėti šią juostą kine, nes namuose tikriausiai negausite tokio gero efekto, o ir prieš einant raginčiau pasižiūrėti pirmtaką, nes manau, kad tada galėsite atitinkamai įvertinti ir jo pratęsimą.
Techninė juostos pusė
Pirmas filmas kainavo 90 milijonų dolerių, kas 1996 metams buvo išties milžiniška suma, na, o per tiek metų, kai viskas kardinaliai pabrango, tęsiniui teko išleisti solidžius 200 milijonų. Manyčiau, kad kūrėjai buvo labai jau optimistiškai nusiteikę skirdami tokį biudžetą seno ir jokio kultiškumo neturinčio projekto antrai daliai, bet jeigu žvelgti į bendrą vaizdą, tie pinigai puikiai matosi ekrane.
Filmas užburia savo epiškumu, įtampos doze ir aišku specialiaisiais efektais, kurių čia tiek daug, lyg žiūrėtum kokį nors „Žvaigždžių karų“ tipo filmą. Ir maloniausia, jog CGI nerėžia akių, dėl ko juosta sugeba įtraukti į gvildenamą istorija pakankamai natūraliu būdu.
Pliusais taip pat tampa dinamiškais manevrais papuoštas kameros darbas, energingas ir netgi epiškumo jausmą ekrane sukuriantis garso takelis ir žinoma nenuobodus vaizdo montažas. Tad bendrai, sakyčiau, kad techniškai filmas atrodo labai jau tvarkingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nors man visai patiko tas banalus, bet efektingai įdomus pirmtakas, tęsinio laukiau dėl vieno žmogaus – aktoriaus Glenno Powello. Jau ne kartą buvau minėjęs, jog tai nėra pakankamai dramatiškas ar „Oskaro“ vertas aktorius, bet jo charizma mane visuomet paperka, dėl ko man į jį yra tiesiog malonu žiūrėti. Ir šičia jis atliko sau standartinį pasipūtėlio vaidmenį, kuris mano didelei nuostabai puikiai suveikė ekrane.
Kiti aktoriai taip pat nenuvylė. Nebuvo čia labai daug emocionalių akimirkų su jais, bet tenka pripažinti, jog tiek Daisy Edgar-Jones, tiek Anthony’is Ramosas su Sasha Lane visai įtikinamai įkūnijo jiems patikėtus personažus.
Verdiktas
„Tornadų medžiotojai“ – pakankamai banalią ir pasikartojančią istoriją pristatantis, bet puikiu veiksmu, gerais specialiais efektais ir tvarkingais techniniais sprendimais papuoštas katastrofų temos epas. Ir nors šis projektas trimis dešimtmečiais pavėlavo į kino teatrus, bet galiausiai patekęs į juos, jis sugeba padovanoti žiūrovams įtikinamą pramogą.