Šįkart režisierius kviečia pasinerti į išskirtinę bei labai daug kam artimą istoriją apie korupciją, rasizmą, homofobiją bei blogai savo darbą dirbančią teisėsaugą, kurios metu pateikiamas gana atviras žvilgsnis į bereikšmę kovą su malūnais ieškant žmogiškos teisybės.
Apie ką mes čia...
Praėjus keliems mėnesiams po neišaiškinto savo dukters žiauraus išprievartavimo ir nužudymo, Mildred Heis nusprendžia pati imtis iniciatyvos. Ji išnuomoja tris didžiulius stendus šalia kelio link savo namų, kuriuose iškabina plakatus, užduodančius rimtą klausimą miesto teisėsaugai ir jo gerbiamam šerifui Vilougbiui. Tačiau sulaukus visuomenės dėmesio, moteris net nenutuokė, jog dėl šio poelgio ji bus smerkiama viso miesto gyventojų...
Kūrinio turinys
Britų režisierius ir scenaristas Martinas McDonaghas yra vienas iš labai lėtai dirbančių, bet itin gerus filmus kuriančių XXI amžiaus kino menininkų. Todėl nenuostabu, jog jo naujojo filmo teko laukti net penkerius metus. Žinoma, neslėpsiu, dažnai būna, jog kažko ilgai lauki ir daug tikiesi, o galiausiai tenka nusivilti. Man taip buvo daug kartu, jeigu kalbėsime apie kiną. Bet tik ne šįkart. Mano nuomone, tas ne trumpas laiko tarpas nuo 2012 metais pasirodžiusios juodos komedijos „Septyni psichopatai“ iki šio filmo pasiteisino visu 100 procentų.
Vos tik pasirodžiusi kino ekranuose, juosta paliko didelį įspūdį ir kino profesionalams, kurie įrašydavo šį filmą 2017 metų geriausių juostų sąrašų viršūnėse. Tai nulėmė, jog filmas pelnė net keturis „Auksinius gabulius“ bei yra nominuotas septyniems prestižiniams JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams geriausio filmo, scenarijaus, aktorės, antraplanių aktorių, montažo ir garso takelio kategorijose. Ir šie filmo nuopelnai nėra iš piršto laužti.
Filmas, kaip ir ankstesni režisieriaus darbai, prasideda ganėtinai keistai, jog nuo pirmų rodymo minučių yra sunku suvokti, kaip atrodys bendras siužetinės linijos pateikimas ir kokia linkme vystysis ši iš pirmo žvilgsnio paprasta, bet labai intriguojanti istorija. Todėl nuspėti įvykių raidą ir tuo labiau šios istorijos baigtį nėra lengva. Netgi sakyčiau, tai yra neįmanoma lygiai taip pat, kaip bežiūrint kokį nors Quentino Tarantino filmą. Būtent nežinia dėl juostos baigties dar labiau įtraukia į šį nelengvą, bet labai tikrovišką pasakojimą.
Siužetinė linija filme yra pateikiama iš trijų žmonių perspektyvos. Pirmiausia, tai yra pasakojimas iš pagrindinės juostos herojės Mildred prizmės, kuri visais įmanomais būdais bando ieškoti teisybės ir surasti tuos, kurie atėmė iš jos dukterį. Antra – šerifo Vilougbio, kovojančio su dvejomis negandomis – Mildred ir asmenine problema, galinčia jam kainuoti gyvybę. Trečiuoju filmo herojumi, per kurį yra vystomas filmo siužetas, yra negailestingas, labai žiaurus ir nesuvaldomas rasistas policininkas Diksonas. Kiekvienas iš šių personažų leidžia pamatyti visą tiesą apie kraupų įvykį, pakeitusį viso miestelio gyvenimą.
Visumoje, kiekvienas iš mano paminėtų herojų sugeba puikiai atsiskleisti tiek iš jautrios žmogiškosios pusės, tiek ir žiaurumo kupinos pusės. Ir dėl to yra labai smagu iš šono stebėti kiekvieno iš jų veiksmus, klausytis labai gerai parašytų dialogų ir tuo labiau matyti šių personažų metamorfozes visos siužetinės linijos metu.
Filme taip pat yra pateikiamos ir kitos itin svarbios temos, susijusios su neatsakingu teisėsaugos darbu, korumpuotais aukštai stovinčiais žmonėmis, rasistiniais ir homofobiškais išpuoliais prieš nekaltus žmones bei bejėgišką kovą su niekam tikusia visuomene, gyvenančia pagal ne itin žmogiškas taisykles.
Tačiau, nors ir kaip viskas buvo parodyta tikroviškai ir netgi labai subtiliai, nebuvo apsieita ir be firminių režisieriaus kozirių – juodojo humoro ir labai išvaizdžiai atrodančio smurto. Todėl ir juokelių čia yra pilna. Bet ne tokių bukų ir riebiai nemalonių, o gana protingai į siužetinę liniją įterptų ir itin prasmingų. Todėl bus laiko ir neblogai pasijuokti iš tam tikrų absurdo kupinų scenų. Be humoristinės dalies, netrūko ir žiauresnių scenų, kurios gali nepatikti jautresniems kino mylėtojams dėl itin atviro jų demonstravimo. Bet manau, čia jau žmonių problema, jeigu jie yra tokie jautrūs ir nesupranta, jog be tokio pobūdžio scenų, filmas prarastų savo brutalaus ir tikroviško pateikimo įvaizdį.
Be kietai atrodančios siužetinės linijos, filmas, kurio tema nėra iš lengvųjų, žiūrisi pakankamai žvaliai ir nenuobodžiai. Tos dvi rodymo valandos prabėgo akimirksniu. Galiausiai likau šiek tiek šokiruotas dėl juostos pabaigos, kuri tapo dar ir vienu iš maloniausių peržiūros momentų. Ypatingai dėl to, jog žiūrovams buvo palikta vieta fantazijai. Ir čia jau sustosiu.
Bendrai, tai yra vienas ryškiausių ir stipriausių 2017 metų filmų, kuris žavi drąsa ir originalumu, o kartu priverčia susimąstyti dėl tam tikrų savo ir kitų žmonių poelgių bei pasekmių, kurių mes galime sulaukti dėl neapgalvotų poelgių.
Tai taip pat yra ir režisieriaus Martino McDonagho karjeros laimėjimas, kuris, mano nuomone, užgožia net ir tokį tobulą filmą kaip „Reikalai Briugėje“. Todėl šį filmą tiesiog privaloma pasižiūrėti ir ne bet kur, o kino salėje, kaip ir pridera tikram kino mylėtojui. Patikėkite, tokie filmai yra tikra retenybė.
Techninė juostos pusė
Asmeniškai labai mėgstu filmus, kurių veiksmas persikelia į kokią nors provinciją arba į mažą miestelį, kuriame visi visus pažįsta. Todėl šis filmas dėka savo dekoracijų, provincijos pateikimo ir, žinoma, nuostabiai perteiktos tokių vietų atmosferos, gauna milžinišką pliusą.
Man filme labai patiko ir kameros darbas. Per kameros prizmę operatorius Benas Davisas sugebėjo itin kruopščiai pateikti tiek patį miestelį, tiek ir patalpas, kuriose vyko nemažai veiksmo. O ką jau kalbėti apie personažų pateikimą ir smurto kupinus vaizdus. Iš tokių filmo akimirkų man labai įsiminė ilgo kadro scena, kurioje Diksonas parodė visą savo žiaurumą, išmesdamas vieną nekaltą žmogų per langą. Vien už tai norėjosi ploti, kaip gerai viskas buvo nufilmuota.
Garso takelis irgi palieka pakankamai stiprų įspūdį. Jame netrūksta ir ramybės kamuojamų kūrinių, kaip ir įtemptų akordų, suteikiančių juosta atitinkamai neblogą trilerio atmosferą. Muziką filmui parašė dviems „Oskarams“ nominuotas Carteris Burwellis, kuris pastaraisiais metais dirba vien prie apdovanojimams skirtų projektų.
Filmo siužetas vientisas, bet kartu labai intriguojančiai pateiktas. Dėl to reikia padėkoti žmonėms, dirbusiems prie juostos montažo. Garso montažui irgi negalima pateikti jokių priekaištų. Jis yra stiprus viso filmo metu ir netgi priverčiantis kartais pakraupti dėl ypatingai sustiprintų garso efektų įtampos kupinose scenose.
Aktorių kolektyvinis darbas
„Oskarinė“ aktorių vaidyba – tai yra dar vienas šios juostos pliusas. Pagrindinį vaidmenį atlikusi brolių Coenų filmuose dažnai pasirodanti Frances McDormand jau laimėjo „Auksinį gaublį“ ir „Aktorių gildijos“ apdovanojimą už geriausią moterišką vaidmenį. Ir ji yra verta visų šių apdovanojimų, nes tai išskirtinis ir labai stiprios moters kine paveikslas, kuris gali būti statomas šalia tokių kultinių moterų kaip Elen Ripli, Sara Konor, Nuotaka ir kitų.
Antraplanius vaidmenis atlikę Samas Rockwellas ir Woody‘is Harrelsonas irgi yra verti visų liaupsių. Ypač pirmasis, kuris su policininko Diksono vaidmeniu akimirksniu reanimavo savo užgesusią karjerą ir pretenduoja pelnyti pirmąjį savo „Oskarą“. Abu aktoriai įkūnijo įdomius, emocijų kupinus ir įsimintinus herojus, kurie filmui suteikė savito žavesio ir kartu sugebėjo šokiruoti.
Filme taip pat buvo galima pamatyti „Sostų karų“ žvaigždę Peterį Dinklage‘ą, Johną Hawkesą, Calebą Landry‘į Jonesą, Lucą Hedgesą, Abbie Cornish ir Clarke‘ą Petersą su Sandy Martin. Kiekvienas iš mano paminėtų aktorių filme pasirodė įtikinamai ir atliko siužetinei linijai prasmingas roles.
Verdiktas
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ – vienas geriausių ir savo pateikimu įsimintiniausių 2017 metų filmų, kuris taip pat tampa ir pačiu geriausiu režisieriaus Martino McDonagho karjeros darbu, galinčiu pasigirti subtiliu humoru, gerai apgalvotais smurto proveržiais, tikroviškumo jausmą suteikiančiu pasakojimu bei ypatingai stipriais ir „Oskarų“ vertais pagrindinių aktorių pasirodymais.
Juosta dažnai šokiruoja savo nenuspėjamais siužetiniais sprendimais, kurie priverčia peržiūros metu susimąstyti dėl neapgalvotų kai kurių žmonių padarinių, sugebančių sukelti įvairias emocijas, nuo džiaugsmo iki neapykantos, bei stebinti žiūrovus beveik dvi filmo rodymo valandas savo įtampoje ir nežinioje iki paskutinės scenos laikančia istorija.
Filmo anonsas: