Apie ką mes čia...
Amsterdame gyvenantis turtingas ir be galo geraširdis pirklys Kornelis Sandvortas nusprendžia įamžinti save ir savo jauną bei stulbinančiai gražią žmoną Sofiją portretuose. Kad įgyvendintų savo užmojus, jis nusamdo jauną bei daug vilčių keliantį dailininką Janą Van Losą. Tačiau pirklys net negalėjo pagalvoti, jog dailininko pažintis su jo žmona pavirs į išdavysčių kupiną istoriją...
Kūrinio turinys
Šio naujojo režisieriaus Justino Chadwicko filmo teko laukti kelis metus, nes juostos prodiuseriai, gobšūs ir ne itin malonūs veikėjai, broliai Weinsteinai, nusprendė kelis kartus įsikišti į juostos filmavimą bei tuo pačiu iškraipyti pirminę versiją, kurią dar 2015 metais iki galo buvo sukūręs režisierius. Ir tai nežadėjo nieko gero, ypač dėl to, jog filmo premjera buvo vis nukeliama kas kelis mėnesius, kol galiausiai iš 2015 metų rudens, filmas buvo nukeltas į 2017 metų rugsėjį. Ir čia ne pirmas toks brolių Weinsteinu akibrokštas.
Mes visi puikiai prisimename kas įvyko su biografine drama „Monako princesė“, kurioje buvo papasakota tragiška legendinės Holivudo aktorės Grace Kelly istorija. Būtent dėl nuolatinio šių dviejų prodiuserių kišimosi į filmavimo procesą juosta tapo itin nykia. Todėl laukti kažko gero iš „Tulpių karštinės“ buvo tiesiog neįmanoma.
Tačiau, pasižiūrėjus filmą iki galo, jis neprailgo ir nesukėlė jokių blogų emocijų.
Žinoma, po visai intriguojančio anonso, kuriame parodytas visas Amsterdamo grožis ir jo ydos, atėjęs į kino salę žiūrovas gali likti nusivylęs, nes tai yra tipinis romantiškas filmas. Juosta susideda iš kelių meilės istorijų, kurios ir tampa viso šio pasakojimo varomąja galia.
Pirmoji – pirklio Sandvorto ir jo žmonos Sofijos santykiai, kurie labai primena eilinės šeimos rutiną. Kita pasakojimo dalis – jaunojo žuvų pardavėjo Viliamo ir pirklio namuose gyvenančios tarnaitės Marijos meilės istorija. Viską uždaro netikėtai vienas kitu susižavėjusių Sofijos ir jaunojo dailininko Jano romanas. Ir viskas – būtent tą mes gauname žiūrėdami kelias valandas šį itin gražiai pastatytą, bet bedvasį kino projektą.
Bedvasis jis dėl to, jog jame nėra nieko pozityvaus, kas bent akimirkai galėtų sukelti kokias nors šiltas emocijas. Visos juostos metu dominuoja melas, apgavystės, o ir pati meilė atrodo taip neįtikinamai, jog bežiūrint į herojų santykius norisi paklausti šio filmo kūrėjų, kam jie kūrė šį filmą – lotynų Amerikos publikai, kuri kaifuoja nuo muilo operų, ar išprususiam kino gerbėjui, kuris iš toli įžvelgs klastą? Matyt, tiems pirmiems, nes filmo personažų veiksmai tokie šabloniniai ir neįdomūs, jog belieka vienintelė išeitis – grožėtis išties neblogai atkurta XVII a. Olandija ir tais laikais, kai žmonės buvo pamišę dėl tulpių.
Pagrindiniai herojai Sofija ir Janas, kurie tampa atsakingi už visas šios papasakotos istorijos nelaimes, nesugeba įtraukti savo meilės žaidimais. Apie jokią meilę čia negali būti kalbos – tai tiesiog niekingas aistros numalšinimas, įskaudinant vieną vienintelį dorą žmogų šiame filme – Sofijos vyrą Kornelį. Jį vienintelį norėjosi užjausti kaip žmogų šiame neištikimybės pasirodyme, kurį pademonstravo dailininkas ir jo žmona.
Taip pat nieko ypatingo neparodė ir kita porelė – Viliamas su Marija, kurių jausmai atrodė taip pat atgrasiai kaip ir meilužių. Tiesiog buvo neįmanoma patikėti jų jausmais, nes jų tiesiog nebuvo, kaip ir nebuvo chemijos tarp jų. Ir tai mane labiausiai nuliūdino, nes skaitant knygą buvo galima pajusti kiekvieno herojaus aurą, susitapatinti su jų likimais ir suvokti vidinį netekties skausmą.
Užtat siužetas atrodė ganėtinai nenuobodžiai, todėl ir laikas kino salėje prabėgo ganėtinai greitai. Bet čia jau matyt dėl to, jog buvo leista pasimėgauti nuostabiai atrodančiu Amsterdamu ir pamatyti kiekvieną jo purviniausią pusę – pradedant alkoholizmu, žmonių godumu ir užbaigiant prostitucija bei amoraliomis linksmybėmis. Ir tai pats stipriausias šio filmo elementas, kuris nesukelia visiškai jokio diskomforto.
Pasibaigus juostai galima tik užjausti režisierių, kad jam teko dirbti su Weinsteinais, kurie išniekino ne tik jo darbą, bet ir neblogai pasidarbavo sumenkinant rašytojos Deborah Moggach kūrinį.
Techninė juostos pusė
Visas siužetines spragas ir itin prastai atrodančius herojus kompensuoja vizuali filmo dalis. Tai savo pavidalu labai gražus projektas, kuris leidžia pasinerti į itin tikroviškai atrodantį XVII amžiaus Amsterdamą. Tiek veikėjų kostiumai, tiek ir natūralios dekoracijos bei CGI pagalba sukurti foniniai vaizdai stebina ir džiugina akis. Ir jau nekalbu apie grimą bei šukuosenas, kurios irgi prisideda prie kokybiškai atrodančios visumos.
Kameros darbas taip pat džiugina akis. Yra nemažai scenų, kuriose labai grakščiai pateikiamas Amsterdamo detališkumas, jo gyventojai ir, žinoma, pats veiksmas. Galima iš dalies atsidurti tame laikotarpyje, nes viskas nufilmuota taip įtraukiančiai ir maloniai akims.
Muzika irgi nebloga. Gerai parinktos muzikinės kompozicijos, kurios karts nuo karto sukuria dramatiškesnę atmosferą, bet negalėčiau pasakyti, jog tai labai įsimintinas garso takelis, kuris dar ilgai skambės galvoje išėjus iš seanso. Tikrai ne. Bet bežiūrint filmą, jis netrikdo ir nuteikia maloniai peržiūrai.
Garso montažas kokybiškas, kai kur net labai atsakingai sustiprintas. Deja, bet to paties negaliu pasakyti apie vaizdo montažą. Ir čia jau vėl yra brolių Weinsteinų darbas. Jie kino industrijoje pasižymėję kaip žirkliarankiai, kurie sugeba iškirpti nemažai svarbių ir net esminių scenų. Ir tai jautėsi bežiūrint šią juostą. Kelios scenos buvo taip prastai sumontuotos ir apkirptos, jog buvo sunku į jas žiūrėti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbant apie aktorius, galiu tik pasakyti, jog tai vienas iš tų atvejų, kai filme susirenka visas būrys vaidybos virtuozų, tačiau jų potencialas visiškai nėra išnaudotas.
Dviejų „Oskarų“ laureatas Christophas Waltzas tiesiog nykiai atrodė visos šios juostos fone, bet kaip bebūtų, jo pasirodymas buvo šviesiausias tarp visų kitų aktorių. Žinoma, daug ką nulemia charizma, nes šis žmogus ja spinduliuoja kiekviename projekte.
„Oskarą“ už geriausią antraplanį moterišką vaidmenį filme „Mergina iš Danijos“ pelniusi Alicia Vikander irgi nepasižymėjo. Vienintelis geras momentas, jog ir vėl ją buvo galima pamatyti apsinuoginusią. Įspūdingo kūno savininkė, tik gaila, kad be nuogų krutų, aktorė šioje juostoje nesugebėjo pademonstruoti nieko įsimintino.
Dane‘as DeHaanas, kuris kartais irgi moka nustebinti savo vaidyba, šiame filme buvo panašus į sekso maniaką ir kartu į pinigų ištroškusį zombį. Vienu momentu atrodė, jog jis čia būtų lyg nesavas. Panašiai pasirodė ir kitas talentingas jaunuolis Jackas O‘Connellis. Jokios ekspresijos, jokio atsidavimo vaidmeniui.
Be to, filme buvo ir kiti žinomi kino ekranų veidai kaip Zachas Galifianakis, Cara Delevingne, Kevinas McKiddas, Judi Dench ir Holliday Grainger. Bet jie buvo tiesiog nustumti į antrą planą. Epizodiški vaidmenys, kurie nenulėmė nieko. Vienintelis iš antraplanių aktorių, kuris bent kažkiek pagyvino situaciją, buvo Tomas Hollanderis. Gaila tik, kad taip retai jį matome kino ekranuose. Itin smagus aktorius.
Verdiktas
„Tulpių karštinė“ – nenuobodus, bet savo siužetu labai nuviliantis filmas, paremtas tuo pačiu pavadinimu 1999 metais pasirodžiusia Deborah Moggach knyga. Juostą nuo visiškos scenaristų ir prodiuserių nesėkmės gelbėja įspūdingai atrodantis XVII amžiaus Amsterdamas, kuris puikiai nupaveiksluoja žmonių ydas ir slapčiausius troškimus, o kartu sukelia dar ir neišdildomą vizualinį įspūdį, autentiškai perteikiant rodomą laikotarpį.