Apie ką mes čia…
Saimonas, Nelė ir jų sūnus Artas su nekantrumu laukia Kūčių vakarui atvykstančių giminaičių ir draugų. Tačiau viduje kiekvienas iš jų jaučiasi bjauriai, nes tai bus paskutinis tiek jiems, tiek ir jų svečiams vakaras Žemėje. O blogiausia, kad artėjant mirčiai, nežinia, kaip kiekvienas iš jų elgsis, kas žinoma gali apkartinti jų planus praleisti jaukų ir preciziškai suplanuotą vakarą artimųjų apsuptyje.
Kūrinio turinys
Labai keistas jausmas yra gegužės mėnesį Lietuvos kino repertuaruose pamatyti filmą, kurio viena iš pagrindinių temų – Kūčios. Bet, bala nematė, nes dar ne tokių stebuklų buvo. Tad iš karto manau reikia pereiti prie filmo aptarimo, o ne daugžodžiauti apie niekus.
Vos tik pamačiau šios juostos anonsą kine, pagalvojau, kad tai bus dar vienas standartinis ir nemažai įvairiausių paslapčių atskleidžiantis bei konfliktus tarp šeimos narių sukeliantis filmas apie Kūčių vakarą kaip lietuviškas „tyli naktis“ ar lenkiškas „Tyli naktis“. Ir iš dalies taip buvo, bet su vienu labai svarbiu pokyčiu – mano paminėtose juostose nors ir buvo parodyti sugriauti žmonių gyvenimai, bet visgi mirties tema ten nebuvo paliesta. O čia visu gražumu tai yra demonstruojama. Kokiu principu čia yra perteikiama mirtis, aš neatskleisiu, bet tikrai nemaloniu. Ypatingai dėl to, jog filme dar ir yra pateikiami vaikai, kuriems čia buvo skirta nemažai dėmesio, o makabriškai atrodančios scenos su jais asmeniškai man sukeldavo elementarų pyktį ir liūdesį. Tačiau pati mintis apie mirtį ir viso to priežastis iš dalies yra suprantama, nors ir ne pateisinama dėl tam tikrų niuansų, kurie ir tapo tos mirties priežastimi.
Žinoma, be mirties temos, filme yra dar viena svarbi tema – gyvenimas ir jo džiaugsmas. O tai bent jau man sukėlė didžiausią palaimą bežiūrint šį filmą. Visgi ne visi sugeba džiaugtis gyvenimu, linksmintis, leisti gerai laiką ir jaustis laimingais konkrečią akimirką nepaisant visų ant galvos užgulusių rūpesčių. Taip pat prie viso to prisideda nebanalūs dialogai, šmaikštūs juokeliai ir kuriozinės situacijos, kurios pagyvino peržiūrą.
Tiesa, filme turime dar ir nemažai įvairių, įdomių, spalvingų personažų, kuriems aišku irgi jauti savotišką simpatiją bei kartu antipatiją. Bet čia jau siužetiniai sprendimai, kurie privertė į juos žiūrėti vienaip, o po tam tikrų įvykių, visiškai kitaip. Tačiau, ties keliais personažais buvo padarytas itin politkorektiškas sprendimas, kuris kaip ir nieko nekeičia, bet parodo, kad kai kurie veikėjai ir jų siužetinės arkos buvo čia tik tam, kad neįžeisti nieko dėl rasės, orientacijos ar seksizmo. O ir ne visi buvo iki galo atsiskleidę, kas truputį smogė bendrai filmo dramaturgijai.
Tad apibendrinus, nes tai visgi labai minimalistinis vienos erdvės projektas, galiu pasakyti, kad jis susižiūri žvaliai, nors ir nesukelia labai jau didelio susižavėjimo pačia istorija. Tad jeigu ne tas vienas konkretus akcentas apie mirtį, filmas atrodytų kaip dar vienas projektas apie šeimyninį konfliktą prie Kūčių stalo. O tokias juostas galima drąsiai žiūrėti namie ir ne pavasarį, o gruodį belaukiant Kalėdų.
Techninė juostos pusė
Kaip jau užsiminiau, filmas yra labai minimalistinis, bet techniškai jis sukaltas tikrai puikiai. Geras ir judrus, kartais chaotiškas, bet tuo pačiu įnešantis energijos peržiūrai kameros darbas čia buvo vienu iš esminių kozirių. Garso takelis smagus. Ypatingai dėl kelių šauniai į siužetinę liniją įterptų dainų, tarp kurių buvo galima išgirsti Irene Cara hitą „Fame“. Vaizdo ir garso montažas tvarkoje, o meninis apipavidalinimas mano nuomone irgi buvo labai gerai priderintas prie ekrane vystomos mirties temos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Galima teigti, jog ir aktoriai čia pasistengė iš peties, įkūnydami gerus, nors ir ne itin iki galo išdirbtus personažus. Keira Knightley, Matthew Goode, Lucy Punch ir Romanas Griffinas Davisas įtikinamai pademonstravo savo aktorinius sugebėjimus ir kartu tapo bene pačiais ryškiausiais filmo aktoriais, kuriems pavyko užtemdyti visus kitus. Bet manau, kad jų aktorinis potencialas galėjo būti išnaudotas žymiai geresniame kine.
Verdiktas
„Tyli naktis“ – makabrišką temą vystantis, juodojo humoro turintis ir šventinę atmosferą sukeliantis kino projektas, kuris kaip ir nepabosta dėl savo ganėtinai kuklios trukmės, bet ir nesugeba sukelti itin didelio susižavėjimo savo istorija. Tad filmo gelbėtojais šiuo atveju tampa charizmos nestokojantys aktoriai ir puiki minimalistinio stiliaus techninė dalis.