Filmo pamatu tapo Kevino Flynno ir Gary’io Gerharto parašyta ir 1989 m. išleista to paties pavadinimo biografinė knyga, kuri, praėjus trims dešimtmečiams, sukėlė nemenką rezonansą JAV visuomenėje po 2021 m. įvykusio nesėkmingo Kapitolijaus šturmo. O kodėl šis filmas vertas didelių ekranų ir žiūrovų dėmesio? Apie tai netrukus.
Apie ką mes čia…
1983 m. į mažą miestelį Aidaho valstijoje atvyksta FTB agentas Teris Haskas, kuris netrukus susiduria su iš pažiūros ne itin pavojingai atrodančia „baltųjų galios“ judėjimo organizacija. Tačiau viskas pasikeičia akimirksniu, kai tampa aišku, kad radikaliais metodais nusprendęs vadovautis organizacijos lyderis Bobas Metjusas ruošia perversmą valstybės mastu. Neturėdamas kitos išeities, Teris visais įmanomas būdais privalo sustabdyti įsismarkavusį teroristą, kol neįvyko kokia nors rimta tragedija.
Kūrinio turinys
Manau, kad tiek 1989 m. išleista knyga, tiek šis filmas yra puikus veidrodis tam, kas po šiai dienai vyksta pasaulyje. O konkrečiau kalbant, nacionalizmas ir rasizmas net ir šiandien yra taip įsišakniję į visuomenės gyvenimą, kad juos galima pastebėti tiek tarp vaikų, tiek tarp valdininkų. Toli važiuoti nereikia, užtenka pasižvalgyti į kai kuriuos mūsų šalyje svarbias pareigas užimančius asmenys, kad suvoktume, kiek dar turime puvėsio, kuris iš dalies ir skaldo visuomenę. O šis Justino Kurzelio surežisuotas filmas pakankamai nuodugniai mums parodo, kuo gi gali vadovautis radikalūs ir į terorizmą linkę rasistai. Tad žvelgiant į istorinį šios tikrais faktais paremtos juostos kontekstą, ji paveikia išties stipriai, nes žiūrovai yra įtraukti ne tik į FTB darbą, bet ir į rasistinės organizacijos veikimo užkulisius.
Tačiau įdomiausia yra tai, jog atmetus visą tą tiesą, kurią mums šiame filme taip kruopščiai bando parodyti kūrėjai, mes gausime tiesiog kokybišką kriminalinį trilerį, kuris dar ir pateiktas per 1970–1980 m. laikotarpyje kurto kino stiliaus prizmę. Na, o aš žiūrėdamas šį filmą iš karto pagalvojau, kad jis yra savotiškas tokių žinomų projektų kaip „Prancūzų ryšininkas“, „Pabėgimas“, „Miestas“, „Bet kokia kaina“ ir „Vėjų upė“ kokteilis, nes tiek saspensas, tiek veiksmas, tiek brutalumas, tiek įtampa neapleido manęs nei vienai akimirkai. Todėl juosta visiškai neprailgsta, o ir nuspėti, kaip gi pasibaigs ši istorija, taip pat nėra labai paprasta. Kadangi siužete yra staigmenų, kurios dar geriau sustiprino bendrą dramaturginę dalį.
Svarbu dar ir tai, kad filme turime keturis labai gerai išdirbtus personažus. Vienas iš jų – pagrindinis veikėjas Teris Haskas, kuris turi savo vidinių demonų, bet tai puikiai savo darbą atliekantis ir įdomiais principais besivadovaujantis FTB agentas. Jo priešininkas Bobas Metjusas irgi nėra pėsčias. Jis iš visų veikėjų, mano kuklia nuomone, atsiskleidžia labiausiai ir tampa dviprasmiškiausia viso filmo asmenybe, kuriai kaip ir rūpi šeimyninės vertybės, bet tuo pačiu, tai pabaisa, kuris nori sėti chaosą dėl savo nesveikos „geresnio pasaulio“ vizijos. Antraplaniai Džeimis ir Džoana papildo istoriją ir kartu paminėtus oponentus, todėl žiūrėti, kaip gi rutuliosis kiekvieno iš jų likimas, yra tiesiog įdomu.
Na, o norėdamas išvengti nereikalingų „spoilerių“, turiu čia sustoti, nes filmo esmę kaip ir nurodžiau, todėl jeigu mėgstate rimtus, įdomias temas paliečiančius ir tuo pačiu nenuobodžiai pateiktus kino projektus, šis naujas Justino Kurzelio darbas gali tapti puikiu pasirinkimu. Ir ypač kine šis filmas atskleidžia visus savo įtampos nestokojančio siužeto privalumus.
Techninė juostos pusė
Turiu didelį potraukį senam kinui, todėl labai džiaugiuosi, kad šiuolaikiniai režisieriai reguliariai bando suteikti savo juostoms jau iš mados išėjusį filmavimo stilių. Na, o čia visiškai lyg iš 70-ųjų atkeliavęs reginys, kuris dar ir buvo nufilmuotas natūralioje aplinkoje, vengiant paviljonų ar elementaraus žaliojo ekrano. Todėl produkcijos dizainas ir, aišku, meninio apipavidalinimo ypatumai iš itin natūralios pozicijos sugebėjo perkelti mus laiku. Dekoracijos, kostiumai, grimas – viskas tikroviška ir įtikinama.
Kameros darbas irgi ne vieną kartą leido man pasimėgauti puikiai nufilmuotomis gaudynės ir efektingais smurto kupinais susišaudymais. Vaizdo montažas žvalus ir konkretus, todėl nei viena scena filme nebuvo užtęsta ar nederamai apkirpta. Dar, žinoma, filme buvo svarbus garsas, nes būtent jis kartu su taikliai į scenas įterpta muzika leido sukurti ekrane išties patrauklią ir neramią atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Jude’as Law ir vėl papirko mane savo vaidyba, kaip tą padarė ir populiariame „HBO“ seriale „Jaunasis popiežius“, todėl belieka tik pasakyti, jog su savo vaidmeniu jis susidorojo kuo puikiausiai. Taip pat komplimentai ir Nicholui Houltui, kuris šiais metais tiesiog stebina gerais vaidmenimis – pradedant šiuo filmu, pasirodymu naujame Clinto Eastwoodo darbe ir baigiant ilgai lauktu „Nosferatu“, kuris kino ekranus pasieks jau visai netrukus. Smagu, kad į šią kompaniją pateko ir seniai ekranuose matytas Tye’us Sheridanas. O antrame plane galima būtų išskirti Jurnee Smollett, George’ą Tchortovą, Sebastianą Pigottą ir Matiasą Lucasą.
Verdiktas
„Tylioji brolija“ – itin rimtą, aktualią ir tuo pačiu baisią temą apžvelgęs, įtampos dėl gerai nufilmuotų susišaudymų ir gaudynių nestokojantis, įtraukiantis savo siužetiniais vingiais ir gerais aktoriais galintis pasigirti kriminalinis tikrais įvykiais paremtas trileris, kuris be abejonės tampa vienu iš įdomesnių 2024 m. į kino ekranus atkeliavusių žanro atstovų.