Apie ką mes čia...
Po nelaimingo incidento, detektyvas Frenkas Šo praranda klausą, tačiau sugrįžęs į darbą jis toliau vykdo teisingumą. Vieną dieną jam tenka tapti kraupios žmogžudystės liudininkės Avos Fremont vertėju, nes moteris yra kurčia. Tik jiedu nenutuokia, kad netrukus į butą įsiverš ginkluoti užpuolikai, kurie norės pašalinti per daug mačiusią moterį. Frenkui neliks nieko kito, kaip stoti į kovą su priešu ir visais įmanomais būdais neleis liudininkei mirti.
Kūrinio turinys
Eidamas žiūrėti tokio tipo filmų nesitikiu visiškai nieko, nes, kaip žinia, jie yra skirti elementariai įtampos kupinai pramogai ir jų tikslas nėra suvirpinti žiūrovų sielą kaip tas dažnai būna su meniniais filmais. Tad būtent tokią pramogą ir siūlo šis naujas Brado Andersono surežisuotas kriminalinis veiksmo trileris, kurio koncepcija atkeliavo tiesiai iš prieš kelis dešimtmečius dominavusių žanro atstovų.
Ar tai blogai? Nemanau, nes kartais tiesiog reikia atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos, o tokie filmai kaip „Tylos valanda“ kuo puikiausiai tam tinka. O dar kai kurie iš jų sugeba sukelti nostalgijos jausmą jaunystėje žiūrėtiems panašaus pobūdžio filmams, kuriuos buvo galima išsinuomoti VHS ar DVD formatu.
Jeigu konkrečiai kalbėti apie „Tylos valandą“, tai šis filmas nėra originalus tiek savo idėja, tiek pateikimu, bet užtat jo privalumu tampa nestovintis vietoje veiksmas ir įtampoje paskendusi istorija, kuri, asmeniškai man, yra labai gimininga tokioms juostos kaip „16 kvartalų“, „Reidas“, „Nepalaužiama drąsa“ ir „Kontrabanda“. Tad sujungus kai kurias mano paminėtų projektų idėjas, gausis maždaug šis naujas Brado Andersono filmas. Ir taip, jis yra nuspėjamas, kaip ir dauguma tokio pobūdžio projektų.
Didžiausiu koziriu čia visgi tampa ne įtampa, nors ir ji yra labai svarbi, o dviejų į nepavydėtiną situaciją papuolusių žmonių tandemas – policininko ir liudininkės, kuriems tenka praeiti tikrą pragarą, bandant pasprukti nuo užpuolikų ir prisišaukti pagalbą. Tad jais neįmanoma nepatikėti, nes tiek Frenkas, tiek Ava visai greitai randa bendrą kalbą, o ir jų ryšys su kiekvienu nauju siužeto posūkiu tampa vis artimesnis. Blogiukai aišku standartiniai ir nieko ypatingo nedemonstruojantys, todėl net neverta apie juos kalbėti. Na, o vienas siužetinis posūkis, kuris irgi yra labai nuspėjamas, tampa tikra vyšnaite ant torto, be kurios neapsieina nei vienas panašaus tipo filmas.
Bendrai filmas gavosi žiūroviškas, nenuobodus ir, kas svarbiausia, kuo puikiausiai atliekantis savo, kaip pramogos, funkciją, nors tuo pačiu ir yra skirtas vienkartiniam naudojimui.
Techninė juostos pusė
Kaip jau minėjau, tai nėra labai prabangus projektas, todėl ir jo pateikimas atrodo šiek tiek pigiai. Na, tiksliau, be fanfarų ir specialiųjų efektų, nes, kaip bebūtų, čia labiau kamerinio pobūdžio juosta, kurios veiksmas vyksta vienoje ir toje pačioje erdvėje.
Tačiau dėl operatoriaus kameros manevrų žvaliai ir efektingai perteiktas veiksmas, žvalumo nepristingęs vaizdo montažas ir, žinoma, veiksmo epizoduose įtampą paryškinanti muzika neleidžia filmui prailgti, o kaip tik priešingai, suteikia žiūrovams smagų laiką kino salėje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Į Holivudą prasimušęs švedų aktorius Joelis Kinnamanas, kuris šmėžavo tokiuose kino projektuose kaip „Robotas policininkas“, „Savižudžių būrys“ ir „Numeris 44“, matyt atrado kažkokią naują tendenciją, nes prieš metus jis įkūnijo nebylų personažą veiksmo juostoje „Tyli naktis“, o dabar jam atiteko kurčio žmogaus amplua. Čia joks priekaištas, tik gali būti, kad ateityje iš jo sulauksime dar aklo veikėjo, kaip Donnie’is Yenas filme „Džonas Vikas 4“.
O jeigu rimtai, tai aktorius puikiai tinka veiksmo žanro projektams dėl savo brutalaus, bet tuo pačiu pasitikėjimą keliančio tipažo, kuriuo jis ir naudojasi beveik kiekviename filme. Šis irgi ne išimtis, todėl, mano nuomone, Joeliui Kinnamanui ekrane pavyko neblogai pasismaginti taškant priešus, bet tuo pačiu įtikinti žiūrovą savo vaidmeniu.
Antrame plane situacija irgi nėra prasta, nes turime puikų britų aktorių Marką Strongą ir „8 mylioje“ matytą Mekhį Phiferį, kurie visai neblogai papildė siužetą savo nuspėjamais, bet tuo pačiu natūraliai įkūnytais personažais. Andra Mae Franka irgi nenuvylė, nes tarp jos ir Joelio jautėsi chemija.
Verdiktas
„Tylos valanda“ – tipinis ankstyvųjų 2000-ųjų stiliaus kriminalinis veiksmo trileris, kuris turi vieną vienintelę užduotį – suteikti žanro entuziastams įtampos kupiną ir neprailgstančią pramogą. Su užduotimi juosta susidoroja, o neblogas aktorių kolektyvas su Joeliu Kinnamanu priešaky ir paprasta, nuspėjama, bet kartu įtraukianti istorija prisideda prie didžiausių šio reginio privalumų.