Antrosios dalies nereikėjo ilgai laukti, nes ji kino ekranus pasiekė jau 2021 metais, o atsižvelgus dar ir į tai, kokiu sunkiu kinams laikotarpiu pasirodė tęsinys, jo komerciniai pasiekimai pranoko visas įmanomas analitikų prognozes. Juosta buvo lygiai taip pat šiltai sutikta kritikų bei žiūrovų kaip pirmtakas, kas negalėjo nedžiuginti kūrėjų, kurie nusprendė išplėsti šį pasakojimą ir pavėlinti trečiosios dalies pasirodymą, atiduodant pirmenybę pirmam šalutiniam serijos projektui „Tylos zona. Pirmoji diena“.
Na, o įgyvendinti studijos užmojus buvo paskirtas puikaus arthausinio 2021 metų filmo „Kiaulė“ režisierius Michaelis Sarnoskis, kai tuo tarpu Johnas Krasinskis atsisėdo į prodiuserio kėdę.
Kas iš to gavosi ir ar šalutinis projektas bent kažkiek prilygsta anksčiau pasirodžiusiems filmams? Iš dalies taip, bet apie tai šiek tiek vėliau.
Apie ką mes čia…
Kaip ir kasdien, Niujorke verda tikras gyvenimas, o žmonės nepastebimai skuba į visas puses su savo reikalais. Tarp jų yra ir Sam, kurios kasdienybė klostosi pakankamai bjauriai, bet ji vis vien nepraranda optimizmo. Tačiau vieną dieną viskas kardinaliai pasikeičia, kai miestą užpuola nežinomi į garsą reaguojantys padarai, o šios invazijos epicentre atsiduria Sam, kuriai išlikti gyvai padės vienas vienintelis ginklas – tyla.
Kūrinio turinys
Kaip ir visuomet, belaukdamas kokios nors man be galo patinkančios kino serijos pratęsimo, namuose peržiūriu prieš tai buvusias dalis, kad galėčiau ne tik šviežia galva įvertinti naują istoriją, bet ir tuo pačiu palyginti. Ir galiu pasakyti, jog jeigu pirmasis filmas buvo tokiu labiau kamerinio stiliaus įtampoje laikančiu siaubo trileriu, antrasis labiau veiksmo trileriu su kai kuriais netikėtais siaubo elementais, tai šis naujas „Tylos zonos“ šalutinis projektas atrodo kaip tikrų tikriausiais vasaros sezono blokbasteris.
Kai kam galimai toks kūrėjų sprendimas perkelti viską į žymiai didesnę įvykių skalę nepatiks, bet aš manau, jog būtent jų noras parodyti žiūrovams situaciją, o tiksliau, kraugeriškų padarų invaziją į Žemę, tiesiog privalėjo būti epiškas. Visgi kalba eina apie pirmą dieną, chaosą ir nepasiruošimą, kuris palaipsniui tik pavirs į išgyvenimo dramą, kurią mes matėme 2018 metų juostoje. Ir jeigu galėčiau lyginti šį Michaelio Sarnoskio surežisuotą filmą su kokiu panašiu darbu, tai manau teisingai būtų paminėti 2007 metų „Projektą monstrą“. Bent jau principas ir siužetiniai akcentai abiejose juostose atrodo giminingai.
Be epiško veiksmo ir įtampos, nes jos čia pakankamai daug, nors ir nėra to siaubo efekto kaip pirmoje dalyje, filmas siūlo dar ir pasinerti į dviejų konkrečių, bet itin skirtingų, žmonių išgyvenimo misiją. Ir šiuo atveju dramaturgija filme įgauna labai aukštą lygį, nes norisi ne tik jaudintis dėl veikėjų, bet ir iš itin emocionalios perspektyvos pažiūrėti į vieną ir tą pačią situaciją, tik per visiškai skirtingą matymo prizmę. Dėl ko siužetas nestovi vietoje ir tiesiog yra įdomiai vystomas, su kai kuriais intrigą iki pat galo išlaikančiais sprendimais. Bet čia būsiu savimi ir atsilaikysiu nuo kokių nors „spoilerių“, nes gadinti įspūdžius filmo dar nemačiusiems žmonėms neįeina į mano planus.
Tad trumpai aptarus turinį, galiu teigti, jog filmas gal ir neįneša jokių naujovių į žanrą, o ir siaubo jame nėra tiek daug kaip norėtųsi, tai visgi puikią, nenuobodžią bei epiškumu alsuojančią pramogą suteikiantis kino reginys, kuris dar ir sugeba atsakyti į kelis itin svarbius iki šiol neatsakytus klausimus šioje serijoje.
Techninė juostos pusė
Jeigu pirmose dalyse specialieji efektai buvo naudojami tik iš būtinumo, nes beveik visas veiksmas buvo perkeltas į tam tikras uždaras teritorijas, tai jau čia jie tapo vienu iš esminių juostos efektingumo variklių. Bet svarbiausia, jog CGI čia visiškai nerėžia akių, todėl tam tikras tikrovės jausmas filme yra išlaikomas iki pat finalinių titrų.
Garso takelis juostoje fantastiškas, kaip ir tobulai išlaikoma įtampa dėka žvalaus, bet kartu intrigą sugebančio suteikti montažo. Ir žinoma operatoriaus darbas! Kaip gi šauniai buvo nufilmuotos dinamiškos veiksmo scenos, jog šio filmo peržiūros metu galima pasijusti lyg pats juose dalyvautum. Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas irgi nenuvilia dėl savo kruopštumo ir kartu epiškumo. Kaip jau sakiau, tai jau tikras vasariškas blokbasteris, o ne kukliai atrodantis kamerinis siaubo trileris.
Aktorių kolektyvinis darbas
Du svarbiausi vaidmenys filme atiteko „Oskaro“ laureatei Lupitai Nyong’o ir daugelio žmonių širdis pavergusiam „Keistų dalykų“ žvaigždūnui Josephui Quinnui, kurie išties įtikinamai suvaidino jiems patikėtus personažus. Užtat antrame plane šmėžavo Alexas Wolffas su Djimonu Hounsou, kas irgi buvo filmui į naudą, nes jie taip pat ekrane pademonstravo savo aktorinį potencialą.
Verdiktas
„Tylos zona. Pirmoji diena“ – šiurpo nesukeliantis, bet įtampos nestokojantis ir intrigą iki pat finalo išlaikantis veiksmo prifarširuotas fantastinis trileris, kuris savo gvildenama istorija tampa ne tik puikiu papildymu 2018 ir 2021 metais pasirodžiusiems filmams, bet ir geru nenuobodžią pramogą kine suteikiančiu vasaros sezono blokbasteriu.