Apie ką mes čia…
Kadaise geriausios bičiulės ir kolegės, o dabar sau svetimos, Ingrida ir Marta po daugelio metų vėl atnaujina seniai prarastą ryšį. Tik atnaujina jį itin keistomis aplinkybėmis. Marta nori pagaliau baigti savo gyvenimą dėl nepagydomos ligos, o prieš mirtį nori, kad šalia jos būtų jos sena gera draugė. Neturėdama kitos išeities, Ingrida pasiryžta įgyvendinti paskutinį draugės norą, tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kūrinio turinys
Pedras Almodovaras asmeniškai man buvo, yra ir tikriausiai visuomet bus gero kino garantija. Na, o jo paskutiniai filmai „Paralelinės mamos“, „Skausmas ir šlovė“ ir „Chuljeta“ patekdavo į mano geriausių tų metų filmų sąrašus. Tad taip, be galo laukiau, kada pagaliau galėsiu kine išvysti ir šį naują jo darbą ir likau sužavėtas tuo, ką pamačiau, nes tai ne vien filmas su rimtą temą gvildenančiu siužetu, bet ir puikios režisūros pavyzdys. Vienas malonumas yra žiūrėti į tai, kaip meistriškai Pedras Almodovaras žaidžia su dramaturgija ir pristato mums kažkiek teatriškai atrodantį, bet be galo įtraukianti savo intrigomis reginį.
Taip, kaip jau užsiminiau, filmas nagrinėja itin rimtą ir daug apmąstymų reikalaujančią temą, kuri gali suskaldyti žiūrovus į dvi stovyklas – pritariančių pasitraukimui iš gyvenimo dėl nepagydomos ligos ir tų, kurie palaiko natūralią mirtį, net ir per kančias. Aš matyt priklausau tai pirmai stovyklai, nes manau, kad gyvenimas turi teikti malonumą, o vegetuoti ir kankintis neturint jokios vilties dėl geresnio rytojaus tiesiog ne man. Tačiau kalbant apie pačią temą, režisierius mums pateikia kelis svarbius atsakymus į tai, kodėl toks poelgis gali būti pateisinamas. Aišku, yra ir kitų niuansų, bet čia jau „nespoilinsiu“ ir negadinsiu jums peržiūros. Tik pasakysiu, jog tema yra plati ir visai gerai išnagrinėta šioje juostoje.
Filmo privalumu tampa gilūs, daug prasmės turintys ir užburiantys savo intelektualumu dialogai bei ryškiai perteikti juostos personažai. Jeigu taip atvirai, tai juostoje dominuoja trys veikėjai, kuriems ir yra skirtas didžiausias dėmesys – Ingrida, Marta ir Damianas. Kiekvienas iš jų turi ką pasakyti, o ir jų skirtingi požiūriai į gyvenimą, situacijas bei praeitį leidžia su jais susipažinti iš atviresnės perspektyvos, kuri galiausiai netgi priverčia su jais susitapatinti. Tiesa, čia jau nuo žiūrovo priklauso, kam jis jaus didžiausią simpatiją ir ką palaikys, nes kaip jau prasitariau, visi jie gana skirtingi, nors ir turi savotišką artimą ryšį bei bendrą istoriją.
Filmas nėra nuobodus, jis turi intrigą, turi netgi kažkiek įtampos, o ir psichologinis spaudimas dėl ekrane pristatytos situacijos neleidžia nei akimirkai atsipūsti. Tad nedaugžodžiaujant manau, kad tai dar vienas vykęs ir kino gurmanams skirtas Pedro Almodovaro perliukas, kurio nevalia praleisti.
Techninė juostos pusė
Filme daug taip vadinamo „buiteko“, bet tos kamerinės scenos ir vienos patalpos perspektyva suartina žiūrovą su ekrane vykstančiu veiksmu ir tiesiog netrikdo peržiūros jokiais pašaliniais veiksniais. Kameros darbas nuostabiai apčiuopė mažiausiais detales ir idealiai susikoncentravo į aktorių emocijas, o vaizdo montažas išlaikė įtampą iki pat finalo.
Kaip ir priklauso Pedro Almodovaro kinui, čia dominuoja vizuali estetika, todėl tiek dekoracijos, tiek grimas, tiek veikėjų kostiumai papuošia kiekvieną šio filmo sceną. Muzika nuostabi – kažkiek melancholiška, kažkiek liūdna, net ir kažkiek turinti šiokio tokio džiugesio. Vienu žodžiu, emocionalios muzikinės kompozicijos leido sukurti ekrane atitinkamą atmosferą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienos geriausių pasaulio aktorės – Tilda Swinton su Julianne Moore padovanojo mums dar vieną neužmirštamą aktorinį pasirodymą, o joms talkinęs Johnas Turturro’as irgi nestabdė, todėl šio paminėto trio vaidyba be jokių priekaištų. Tiesiog stiprus draminis pasirodymas, kuriuo neįmanoma nesimėgauti. Apie antrą planą man net nesinori kalbėti, nes ten nors ir viskas buvo gerai, bet jokio ryškaus pasirodymo nepamačiau.
Verdiktas
„Už gretimų durų“ – dar viena stipri, savo tema provokuojanti ir kartu peno apmąstymams suteikianti, nenuspėjamais siužetiniais vingiais intriguojanti, estetiškai pateikta ir stipria pagrindinių aktorių vaidyba papuošta nauja Pedro Almodovaro drama, kurią verta pamatyti kiekvienam save kino gurmanu laikančiam kino žiūrovui.