Sprendžiant iš puikiai atrodančių anonsų, pirmasis naujai iškepto režisieriaus filmas savo pateikimu ir bendra koncepcija žada būti panašus ne tik į 1995 metų režisieriaus Michaelo Manno šedevrą „Karštis“, bet ir į kitus pačius geriausius vagysčių temos filmus – pradedant „Miestu“ ir užbaigiant „Apgavikais.
Apie ką mes čia...
Teistumą turintis jaunas, bet labai puikus vairuotojas Donis yra užverbuojamas į rimtų banko plėšikų gaują. Jo užduotis labai paprasta – nuvežti savo sėbrus iš taško A į tašką B, nepritraukus policijos dėmesio. Tačiau po vieno ne itin sėkmingo užpuolimo, Donį sučiumpa žiauriais metodais pagarsėjęs miesto šerifas Nikas O‘Brajanas, kuris duoda vaikinui šansą gauti laisvę, jeigu jis išduos savo bendrininkus. Sutikęs su Niko pasiūlymu, Donis pradeda labai pavojingą žaidimą, kuris gali jam kainuoti gyvybę...
Kūrinio turinys
Viena iš labiausiai paplitusių temų veiksmo trilerių žanre jau daugelį metų yra stambių vagysčių tema, todėl nenuostabu, jog kiekvienais metais kine sulaukiame bent vieno šios temos filmo. Vieni stebina savo išradingumu, kiti leidžia patirti visai neblogą pramogą, na, o treti, tiesiog yra skirti laiko prastūmimui. Bet, kas svarbiausia, dažniausiai tokio pobūdžio filmai nenuvilia, nes juos yra malonu žiūrėti.
Būtent todėl aš labai laukiau šio naujojo kino studijos „STX“ projekto, kuris mane sužavėjo vien pasižiūrėjus pirmąjį anonsą. Iš tų kelių minučių buvo galima suprasti, jog mūsų lauks kažkas įdomaus. Ir nors pati filmo koncepcija labai priminė nuostabų ir, mano nuomone, geriausią visų laikų vagysčių temos filmą „Karštis“, tai nesutrikdė, nes tokių filmų kaip „Karštis“ kino ekranuose nebuvo labai ilgai.
Iš geresnių ir įdomesnių tokio pobūdžio filmų, žinoma, išskirčiau nepakartojamą ir labai muzikinį Edgaro Wrighto kūrinį „Vaikis ant ratų“, biografinį filmą „Visuomenės priešai“ su Johnny Deppu pagrindiniame vaidmenyje, intelektualius ir verčiančius gerai pamąstyti Spike‘o Lee režisuotą 2006 metų trilerį „Savas žmogus“ bei stilingą Steveno Soderbergo „Oušeno“ trilogiją. O taip pat du labai brutalius filmus – teksasietišką atspalvį turinčią veiksmo dramą „Bet kokia kaina“ ir Beno Afflecko sukurtą tikroviškai atrodantį „Miestą“. Ir čia tik vos keli šio XXI amžiaus filmai, kurie savo gerai išvystyta siužetine linija leido susipažinti su profesionalių vagių pasauliu.
Su tuo pasauliu pabandė supažindinti ir šios juostos režisierius bei scenaristas Christianas Gudegastas. Todėl, atsižvelgus į jo padarytą darbą, mano nuomone, jam tai pavyko kuo puikiausiai. Visgi kino kūrėjas pasisėmė idėjų iš kitų tokio pobūdžio filmų, kas išties atsispindėjo visą šio filmo rodymo laiką. O trukmė nėra jau tokia ir menka – beveik dvi su puse valandos.
Bet manęs tai visiškai neerzino. Kaip tik, atvirkščiai, filmas dėl to ir patiko, nes jame buvo galima rasti nemažai detalių iš kitų juostų. Daugiausia idėjų, žinoma, buvo pasisemta iš dviejų filmų, kuriuos jau minėjau – „Karščio“ ir „Miesto“, kurie tapo pagrindu šiai istorijai.
Juostos siužetinė linija yra pasakojama iš dviejų perspektyvų – policijos ir nusikaltėlių. Lygiai kaip ir „Karštyje“, kuriame turėjome du lygiagrečius oponentus, stovinčius skirtingose barikadų pusėse. Tačiau yra vienas didelis BET. Žiūrėdami „Karštį“ mes simpatizavome ir su malonumu stebėjome intelektualiai vystomą dviejų gudrių vyrų pasipriešinimą, o čia tiesiog buvo žaidžiamas paprastas katės ir pelės žaidimas, kuris kartais užsitęsdavo, bet, dėl nevarginančiai atrodančio pasakojimo ir efektingų susišaudymų, sugebėdavo nekelti nuobodulio.
Ir, jeigu jau prakalbau apie susišaudymus, tai jie čia buvo labai kieti ir kupini įtampos. Todėl dėl rimtai atrodančių policininkų ir vagių susirėmimų apsiginklavus itin galingais šautuvais, kiekviena veiksmo scena atrodė kokybiškai.
Tiesa, nuožmių gaudynių čia irgi yra, kas negali nedžiuginti akies. Bet tai visgi nėra gaudynių filmas, todėl tikėtis „Greitų ir įsiutusių“ lygio scenų ar net „Vaikio ant ratų“ pasirodymų tikrai nereikia. Tai ne tokio stiliaus filmas, kurio pirmajame plane figūruotų automobiliai.
Atmetus visas veiksmo scenas, filmas leidžia džiūgauti ir dėl tikrai atsakingai parašyto scenarijaus. Istorija čia nėra tokia banali kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, todėl, net jeigu filmas ir atrodo pakankamai nuspėjamas, jis finale gali gerai nustebinti. O gali ir ne, jeigu atidžiai stebi kiekvieną filmo personažų judesį.
Bet, kaip jau sakiau, peržiūros metu išties galima patirti nuostabą dėl kai kurių režisieriaus sprendimų. Būtent dėl to šis filmas nusipelno atskirų pagyrų. Ir nors tai nėra tokio pat lygio filmas su užsuktu siužetu kaip „Savas žmogus“ ar „Apgavikai“, bet visgi tai pakankamai gudriai atrodantis filmas su rimtai apgalvotu ir logiškai paaiškintu siužetiniu ėjimu.
Tačiau, nors ir kaip man patiko bendras siužetinės linijos ir įtempto veiksmo vaizdas šioje juostoje, to paties negaliu pasakyti apie pagrindinius herojus. Vienintelis šerifas Nikas O‘Brienas šiame filme paliko gerą įspūdį, nes tai įdomus ir visapusiškas herojus, kuris turi ir problemų šeimoje, kartais elgiasi neadekvačiai, bet kartu, tai išties geras savo srities asas, kuriam nusikaltėliai tampa įmanomais taikiniais. Jis juos traiško kaip riešutus ir net negalvoja suimti.
Visi kiti personažai nykūs ir neįdomūs. Nors su keliais iš jų teko susipažinti iš arčiau, pamatyti jų gyvenimus, bet taip iki galo ir nesupranti jų veiksmų motyvų. Blogiausia, jog mums pristatė tik blogiečius, ant kurių buvo tiesiog nusispjaut. Filme gi buvo dar ir nemažai policininkų, kurie veikė kartu petys į petį su Niku, bet su jais taip ir neteko progos susipažinti, nes jie atliko fono funkcijas, norint parodyti koks kietas yra jų vadas.
Donis, kuris atlieka filme ne menkiausią vaidmenį, kartais buvo patrauklus, o kartais visiškai netikęs. Na, tiesiog nebuvo smagu stebėti jo mėtymąsi iš vienos pusės į kitą. Bet jis bent jau kažką darė. Deja, bet to paties negaliu pasakyti apie pagrindinį antagonistą Rėjų, kuris visos juostos metu buvo nepriekaištingai įvaldęs akmeninį veidą.
Jis nespinduliavo jokia charizma. Tiesiog eilinis banditas, kurio funkcija - būti blogam.
Visumoje, atmetus nelabai vykusius herojų pateikimus, galiu pasakyti, jog juosta tikrai verta peržiūros kine, nes ji suteikia tikrai gerą ir labai vyrišką pramogą. Visgi šis filmas turi ir senosios veiksmo žanro mokyklos bruožus, kas irgi jam suteikia pliusą, todėl be abejonės rekomenduoju jį kiekvienam šio žanro gerbėjui.
Tikėtina, jog sulauksime ir antrosios dalies, apie kurią jau kažkurį laiką šnekama studijos „STX“ koridoriuose. Ar tai gera idėja? Sužinosime. Mano nuomone, filmas turi puikiai užbaigtą istoriją, kurią galima pratęsti nebent tuo atveju, jeigu bus atitinkamai geras scenarijus.
Techninė juostos pusė
Šįkart apie techninę pusę daug nesakysiu. Vizualiai tai yra standartinis veiksmo trileris, kuriam reikėjo tik itin gero operatoriaus darbo ir stipraus garso montažo, norint suteikti žiūrovui itin efektingą peržiūrą. Ir tai šiame filme yra. Tiek kameros darbas, kuris puikiai susidoroja su labai kietomis veiksmo scenomis, tiek susišaudymų scenose sustiprintas garsas priverčia patirti didžiausią malonumą.
Garso takelis man neįsiminė taip, kad išėjus iš kino salės galėčiau dar ilgai nešioti galvoje muzikines kompozicijas iš šio filmo. Mano nuomone, jis čia net nebuvo reikalingas. Įsiminė tik kelios neblogos muzikinės kompozicijos, kurios kažkiek pagyvino filmo pradžią ir juostos finalines scenas.
Vaizdo montažas tvarkingas, nors, tiesą pasakius, kai kur pernelyg neatsakingai išdėstytos veiksmo scenos. Kartais sunku suprasti, kas yra pašautas, kas mirė. Bet tai man čia mažiausiai rūpėjo. Kaip ir sakau, manęs nejaudino beveik nė vienas filmo herojus, kad galėčiau pergyventi dėl jo traumų ar mirties.
Aktorių kolektyvinis darbas
Gerardas Butleris, kurį visi puikiai pažįsta iš filmų „300“ bei „Olimpo apgultis“, pagaliau gavo išties gerą rolę, kurią jis įgyvendino labai gerai. Tikrai, jau labai seniai nemačiau jo tokio atsidavusio savo vaidinamam personažui. Jis šiame filme tapo tikra pažiba.
Taip pat dar visai pakenčiamai pasirodė Ice Cube‘o sūnus O‘Shea Jacksonas jaunesnysis, kuriam atiteko Donio vaidmuo. Vaikinas su kiekvienu savo pasirodymu auga ir tai džiugina. Potencialo jis turi.
Kiti filme pasirodę aktoriai buvo tikrai nekokie. Tiek Curtis „50 Centas“ Jacksonas, tiek Pablo Schreiberis su Evanu Jonesu atrodė nenatūraliai, netgi sakyčiau pernelyg susikaustę. Apie kitus antraplanius aktorius net nesinori kalbėti. Tai buvo baldai fonui, kad mano paminėti aktoriai atrodytų kiečiau.
Verdiktas
„Vagių irštva“ – patraukliai brutalus, nenuobodus, į siužetinę liniją pakankamai įtraukiantis bei įtampos nestokojantis veiksmo trileris, kuriame tiesiog nepakartojamai pasirodė ir visus kitus aktorius užtemdė visai neseniai karjeros nuopuolį patyręs Gerardas Butleris, atlikęs čia vieną geriausių savo karjeroje vaidmenų.
Filmo anonsas: