Režisierius pristato ne vien tik iš pirmo žvilgsnio įdomiai atrodančią bei mistinio pobūdžio istoriją, bet ir filmą, kuriame atsiranda nemažai vietos tokioms temoms kaip rasizmas, patyčios ir gyvybės svarba bet kokiame jos pavidale.
Apie ką mes čia...
Slaptoje vyriausybės laboratorijoje dirbdama valytoja Elisa aptinka įkalintą padarą, kuris primena žuvį. Ir nors jų pažintis buvo ganėtinai trumpa, moteris nenustoja galvoti apie naują draugą. Todėl kiekvieną dieną ji bent kelioms minutėms jį aplanko, kad pabūtų kartu su juo. Tačiau laimė negali tęstis ilgai, nors ir kaip Elisa to norėtų. Vieną dieną ji sužino, kad jos draugą turi sunaikinti tyrimams. Tada moteris ir sugalvoja ne itin gudrų, bet veiksmingą planą, kaip išgabenti tyrimų objektą iš akylai apsaugotos bazės...
Kūrinio turinys
Guillermo del Toro su kiekvienu savo nauju filmu sugeba gerai nustebinti, nors kartais jo projektuose gvildenamos temos yra ganėtinai nuvalkiotos bei itin paprastos. Ir čia sužaidžia meistriškas pateikimas bei neįprastai atrodanti vizija, dėl ko jo režisuojami filmai tampa ypatingi.
Iš tokių filmų, kuriu tema nėra visiškai nauja, galėčiau paminėti tiesiog nuostabų „Ugnies žiedą“, kuris savo pasirodymo metais kokybės prasme akimirksniu sužlugdė ilgą laiką kurtą „Transformerių“ frančizę. Taip pat sužavėjo ir jo stilingas vaiduoklių temos projektas „Purpurinė kalva“, po kurio pasirodymo kino kūrėjas pasinėrė į darbą ties „Vandens formos“ scenarijumi.
Ir štai, po dvejų ilgų metų kruopštaus darbo, žiūrovams yra pristatomas labai paslaptingas filmas, kuris sužavėjo pamačius vien tik jo anonsus. Tačiau pasižiūrėjus filmą galima būtų sakyti, jog Guillermo del Toro neišdavė savęs ir šį kartą. Jis nepriekaištingu būdu perkūrė jau egzistuojančią panašaus pobūdžio 1961 metais Tarybų Sąjungoje išleistą klasikinę juostą „Žmogus amfibija“.
Naujas režisieriaus filmas taip pat, kaip ir daugelis kitų, neša savyje ganėtinai aiškią, bet subtiliu būdu įterptą mintį apie žmogiškumą. Visgi šiame filme tai pasireiškia labai jau dažnai. Ir, mano nuomone, tai yra puiku, nes atsižvelgus į mūsų visuomenę, mes degraduojame naikindami patys save. O filme yra pabrėžiamos ribos, kai žmogus tampa negailestingu žvėrimi, o žvėris įgauna žmogiškas savybes.
Gaila, kad taip vyksta. Kiekvienas turi teisę gyventi, teisę mylėti ir jaustis šio pasaulio dalimi. Bet per tam tikras išgamas, dažnas negali jaustis savimi. Ir čia jau kalba pakrypsta ties seksualine orientacija, rase ir tautybe Nes yra normos, kurių turi laikytis visi, nes kitaip būsi išstumtas iš „tobulos“ visuomenės bei tapsi atsiskyrėliu, kurio niekas nenorės. O kaip kitaip. Jeigu esi kitoks, nepritampi prie identiškų ir zombiais pavirtusių asmenų. Būtent tai yra viena iš šios juostos paslapčių. Lygybė viskam, net ir tam, ko tavo protas nesuvokia.
Svarbiu naujojo Guillermo del Toro filmo akcentu tampa meilė, kuri šioje įtraukiančioje juostoje yra pateikta šiek tiek makabriškai. Platoniška žmogaus ir gyvūno meilė yra viena, bet kai jų meilė pavirsta į fizinį kontaktą, tai jau laikoma iškrypimu. Todėl bežiūrint filmą ir stebint moters bei žuvies pavidalo herojaus santykiavimus, pasidaro nejauku. Iš kitos pusės, čia yra gudriai apgalvotas tarprasinių lytinių santykių modelis, kuris dažnai nėra priimtinas tos pačios visuomenės. Bent jau Lietuvoje, tai tikrai yra nemažai vyrų, kuriems būtų šlykštų bendrauti su moterimi, savo lovoje turėjusia juodaodį ar net kokį nors arabiško kraujo vyrą.
Kitas gvildenamos meilės aspektas šiame filme yra susijęs su pačiu jausmu. Daugelis iš mūsų nori mylėti ir būti mylimi, bet ne visiems tai galioja. Kartais tylūs, visiškai į akis nelendantys ir galbūt šiek tiek savyje užsidarę žmonės nesugeba sutikti to vienintelio gyvenimo partnerio, nes aplinkiniams atrodo, jog jie yra nuobodūs ir nereikšmingi. Nors tokie žmonės dažniausiai turi labai turtingą vidinį pasaulį, kuriuo galėtų pasidalinti su kitu.
Juosta savyje taip pat neša ir politinį kontekstą. Čia dažnai yra kalbama apie rusus ir jų norą dominuoti prieš JAV. Bet tai nenuostabu. Veiksmas gi vyksta slaptoje amerikiečių laboratorijoje, o siužetinės linijos laikotarpiu tapo Šaltojo karo įkarštis, kai abi galingos valstybės bandė su savimi konkuruoti visur, kur tik galima. Ir šičia, galiu pasakyti, režisieriaus žingsnis įterpti šios juostos įkvėpimo šaltinį „Žmogų amfibiją“ buvo tiesiog puikus. Nenoriu per daug pasakoti, bet stebint filmą galima rasti sąsajų su šia 1961 metų juosta ir Ichtiandru, su kuriuo teko susipažinti pagrindiniams herojams.
Kalbant apie šio filmo veikėjus, mane sužavėjo beveik kiekvienas. Tačiau labiausiai dėmesį prikaustė Elisa bei jos susižavėjimas neįprastai atrodančiu padaru. Jos akyse buvo galima matyti laimę ir meilę. Taip pat ganėtinai stipriu personažu tapo daugiasluoksnis juostos blogietis Ričardas. Tai jokių jausmų neturintis žmogus, kuriam žmogiškumas ir noras padėti kitam neegzistuoja. Tiks jis pats sau yra nepriekaištingas. Padaras turi žavesio, nes viso filmo metu jis parodo savo galimybes ir leidžia suvokti jo paties esmę šioje žemėje.
Iš kitų herojų, kurie šiokiu tokiu būdu filme prisidėjo prie bendros vystomos istorijos, paminėčiau geraširdę valytoją Zeldą, protu ir širdimi besivadovaujantį daktarą Robertą ir visuomet pagalbos ranką ištiesiantį Gilesą. Šie mano paminėti personažai padėjo istorijai įgauti dar daugiau spalvų. Tai žmogiškumo įsikūnijimai, kurie taip pat pavaizdavo ir skirtingus visuomenės sluoksnius.
Filmas vystomas lėtai, netgi sakyčiau vientisai ir maloniai, bet jame netrūksta ir firminių režisieriaus triukų – siaubo bei mistikos. Kraujo čia irgi netrūksta, bet viskas pateikiama ne taip vaizdingai, kaip kituose režisieriaus filmuose. Subtiliu būdu užsimenama apie žiaurius eksperimentus, kačių valgymus ir seksualinės aistros tenkinimą vonioje.
Daugiau nenoriu nieko sakyti, nes juostą privalomą pamatyti kine vien dėl jos svarbių temų. Kartu, bent jau man, tai geriausias režisieriaus darbas, kuris savo išskirtinėmis temomis užgožia net ir originaliai atrodantį „Pano labirintą“.
Techninė juostos pusė
Kaip ir visada, režisierius Guillermo del Toro kurdamas naujus pasaulius įdeda daug širdies. Todėl vizuali jo filmų pusė beveik visada būna išskirtinio grožio. Ne išimtis ir „Vandens forma“.
Filmas turi labai mažai specialiųjų efektų, kas negali nežavėti. Tai grimo, išradingų kostiumų bei dekoracijų šou. Kiekviena detalė, kiekvienas objektas, herojus ir patalpa puikiai susiderina tarpusavyje. Nenustebsiu, jeigu už grimą ir meninį apipavidalinimą šis filmas gaus „Oskarą“. Tikrai yra už ką apdovanoti šio filmo kūrėjus.
Garso takelis stiprus. Tai romantiškų, mistinių bei šiurpą keliančių kompozicijų mišinys. Viskas kaip ir įprastai šio unikalaus režisieriaus projektuose. Tiesa, techninė pusė yra stipri vien dėl to, jog muziką filmui parašė „Oskarinis“ Alexandre‘as Desplatas.
Kameros darbas puikus. Yra čia ir ilgų planų filmavimo, yra ir vaizdingai atrodančių bei kruopščiai pateiktų kadrų, kurie leidžia mus susitapatinti su keliais pasauliais – laboratorijos bei namo, kuriame gyvena pagrindinė herojė.
Vaizdo montažas be priekaištų. Vientisas pasakojimas, kurį malonu žiūrėti nuo pradžios iki pat galo. O garso montažo elementai prideda šiam filmui papildomo žavesio.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį Elisos vaidmenį atlikusi Sally Hawkins sukūrė bene geriausią savo karjeroje rolę. Tai labai gilus ir daug išgyvenantis personažas, dėl kurio žiūrint filmą mums yra neramu. Dėl jo mes džiaugiamės, liūdime ir jaučiame diskomfortą tam tikrose scenose, kuriose jai tenka susilieti į vieną su jai patinkančiu padaru. Beje, tai ir pats drąsiausias aktorės pasirodymas kine. Čia kelis kartus ją galima pamatyti su Ievos kostiumu.
Blogietį suvaidinęs Michaelas Shannonas nenuvylė. Tai išskirtinio tipažo aktorius, kuris tampa mūsų laikų Gary‘iu Oldmanu. Aš nejuokauju. Beveik visi šio aktoriaus pasirodymai kine yra susiję su antagonistais. Ir tą jis daro velniškai gerai. Jo suvaidintas Ričardas yra sociopatas, kuriame negalima aptikti jokios gyvybės formos, apart neapykantos ir noro būti geriausiu. Ir nors visos juostos metu tu nekenti šio aktoriaus suvaidinto personažo, bet tyliai žaviesi meistriškumu, kurį demonstruoją Michaelas.
Žmogų amfibiją suvaidino ilgametis režisieriaus draugas Dougas Jonesas. Ironiška, bet aktorius jau kelis kartus buvo įkūnijęs labai panašų veikėją dviejuose „Pragaro vaikis“ filmuose.
Antraplaniuose vaidmenyse puikiai pasirodė Octavia Spencer, Michaelas Stuhlbargas, Richardas Jenkinsas, Davidas Hewlettas ir Nickas Searcy‘is.
Verdiktas
„Vandens forma“ – gilus savo potekste apie lygybę civilizuotame pasaulyje, žmogiškumą ir šiek tiek kitokią meilės apraišką filmas, kuriame režisierius Guillermo del Toro parodė visą savo puikaus vizioneriaus ir neįprastų istorijų pasakotojo talentą.
Filmas žavi dar ir savo natūralumu, nuostabia vizualine puse, puikiais pagrindinių aktorių Sally Hawkins ir Michaelo Shannono pasirodymais bei itin žavinga kompozitoriaus Alexandre‘o Desplato parašyta muzikine tema, sukuriančia neišdildomą magišką atmosferą.
Filmo anonsas: