Būtent šis kraupus įvykis, dėl kurio kilo nemenkas ažiotažas, tapo vienu iš labiausiai aptariamų incidentų modernaus Holivudo istorijoje, kaip ir nesuplanuota, bet puikiai suveikusi reklama pačiam filmui. To pasekoje, juostai pavyko užsidirbti visai neblogus pinigus, o ji pati su laiku tapo be galo svarbi kinomanų bendruomenėje.
Žinoma, Brandono Lee mirtis nesustabdė godžių kūrėjų imtis pratęsimų, kurie nesulaukė panašios sėkmės kaip originalas. Todėl, po visiškai apgailėtinos ketvirtosios dalies pasirodymo 2005 m., buvo galiausiai priimtas sprendimas kažkuriam laikui užšaldyti „Varno“ seriją ir palaukti geresnių laikų.
Ir tie geresni laikai turėjo ateiti jau 2008 m., kai kito kultinio filmo „Ašmenys“ režisierius Stephenas Norringtonas užsidegė idėja reanimuoti „Varną“ ir pateikti visai naują žvilgsnį į Eriko Dreiveno siautėjimą. Bet... Kaip visada kažkas netiko, nebuvo pinigų, tada kino kūrėjas turėjo pasitraukti ir visas šis reikalas pavirto į penkiolika metų trukusias pastangas perkelti „Varną“ į didžiuosius ekranus.
Per tą laiką pasikeitė krūva režisierių, scenaristų ir net pagrindinį vaidmenį turėję atlikti aktoriai, tarp kurių buvo Channingas Tatumas, Jasonas Momoa ir Luke’as Evansas. Trumpai kalbant, galima būtų sukurti visą filmą apie tai, kaip „Varno“ perdirbinys keliavo į kino ekranus.
Tačiau štai, lygiai po trijų dešimtmečių nuo originalaus „Varno“ pasirodymo, visgi sulaukėme naujos versijos, kurią surežisavo dviejų visai neblogų pramoginių blokbasterių „Snieguolė ir medžiotojas“ ir „Dvasia šarvuose“ kūrėjas Rupertas Sandersas.
Na, o ar buvo verta tiek laukti ir ar perdirbinys bent kažkiek prilygsta 1994 m. versijai? Apie tai sužinosite jau netrukus.
Apie ką mes čia…
Vieną dieną Detroito mieste gyvenantis ir su priklausomybėmis kovojantis Erikas Dreiveinas kartu su savo mergina Šele yra žiauriai nužudomi. Tačiau visiškai netikėtai Erikas gauna galimybę atgimti, išgelbėti savo meilę ir tuo pačiu nubausti skriaudikus mainais už savo sielą. Taip gimsta keršto apimtas ir mirtį nešantis Varnas.
Kūrinio turinys
Prisipažinsiu, kad šio filmo visiškai nelaukiau. Ir ne dėl to, kad mėgstu 1994 m. originalą, kurį dar buvau žiūrėjęs ankstyvojoje jaunystėje per VHS ir kuris man dabar sukelia nemenką nostalgiją, o dėl itin prastai atrodančių anonsų. Kai tik pamačiau pirmąjį iš jų pagalvojau, kaip tai yra blogai, o pasirodžius antrajam jau žinojau, kad mūsų lauks išties „ypatingas“ reginys. Taip ir įvyko.
Jeigu žiūrėdamas irgi ne stebuklingą kompiuterinio žaidimo ekranizaciją „Borderlands: paslaptinga relikvija“, žiūrėjau atsainiau, nes puikiai žinojau, jog perkelti šį žaidimą į ekranus ir dar su N-13 cenzu buvo neįmanoma, bet už pastangas norėjau šiek tiek pagirti kūrėjus, tai čia nėra dėl ko girti, atsižvelgus į tai, kad turime 1994 m. juostą, kurios režisierius Alexas Proyasas jau prieš tris dešimtmečius žinojo, kaip teisingai perkelti komiksą į didžiuosius ekranus. Na, o šiame naujame filme mes gauname kažkokį bedvasį idėjų kratinį, kuris elementariai nesuveikia taip, kaip to norėtųsi.
O graudžiausia yra tai, kad su šiuolaikinėmis galimybėmis ir visai neblogu 50 milijonų biudžetu buvo galima pateikti kažką ypatingo ir naujoviško, kaip tą, pavyzdžiui, padarė 2012 m. filme „Dredas“, kuris lyg ir buvo 1993 m. juostos su Sylvesteriu Stallone perdirbinys, bet ir tuo pačiu gavosi labai savarankiškas projektas. Tad visumoje naujas „Varnas“ tapo šiokiu tokiu originalaus filmo parazitu, kuriam nepavyko dramatišku būdu perteikti nei istorijos, nei kelių svarbių temų, kurias palietė komiksas ir Alexo Proyaso darbas.
Liūdna ir tai, kad sunku pajusti chemiją tarp pagrindinių herojų, kurie tiesiog buvo ekrane, bet jų ryšio ar meilės, be įkyraus ir visiškai nenatūraliai atrodančio kišimo į siužetą, elementariai pasigedau. Tad ir pats Eriko kerštas man pasirodė per daug dirbtinas.
Žinoma, kalbant apie veiksmą, jis kažkodėl bandė būti panašus į šiuolaikinius brutalius testosterono perpildytus projektus kaip „Džonas Vikas“, „Bitininkas“ ar „Ekvalaizeris“, tik bendrai veiksmas žiūrėjosi pakankamai pigiai ir ne taip efektingai, kaip mano paminėtose juostose. Tačiau bent jau viskas šiame plane atrodė žvaliai ir atvirai, kas, mano nuomone, šiek tiek pagerino šios juostos situaciją pramoginio kino rėmuose, nes ją tiesiog nebuvo nuobodu žiūrėti.
Tai tiek, nes kam čia daugiau rašyti apie šį prastą filmą, kurio nerekomenduoju žiūrėti, nebent iš smalsumo, kad palygintumėte su originalu. O ką rekomenduoju, tai aišku 1994 m. filmą, be kurio sunku įsivaizduoti 90-ųjų Holivudinį kiną.
Techninė juostos pusė
Didžiausia šio filmo bėda, tai tiesiog akis rėžiantis vaizdo montažas ir per daug chaoso įnešęs operatoriaus darbas, dėl ko juosta nors ir susižiūri žvaliai, bet tuo pačiu seanso metu yra pakankamai sunku sutelkti dėmesį į pačią istoriją.
Produkcijos dizainas nėra kuo nors ypatingas, o ir moderniai atrodantis ir jokio gotikinio atspalvio neturintis pasaulis neleido sukurti šiurpios atmosferos ekrane. Meninis apipavidalinimas irgi šiaip sau, nes grimas čia... Na, tiesiog viskas ekrane atrodė pernelyg dirbtinai ir juokingai.
Tiesa, iš dalies viską bandė gelbėti garso takelis, kuriam neturiu jokių priekaištų, nes muzika šiame filme tapo geriausiu elementu. Vien ko vertas Joy Division „Disorder“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man patinka Billas Skarsgardas, kuris dar ir moka neblogai vaidinti. Prisiminkime jo šiurpų pasirodymą hite „TAS“ ar kitame siaubo filme „Barbaras“. Tačiau įtikinamai suvaidinti Eriką Dreiveną jam nepavyko. Klaiki, tiesiog klaiki ir nenatūraliai atrodanti vaidyba, kurią dar labiau paryškino netikęs Tahliah Debrett Barnett (FKA Twigs) pasirodymas. Iš kitų aktorių labiausiai išsiskyrė Danny’is Hustonas, kuriam atiteko antagonisto amplua ir kuris vienintelis iš visų ekrane atrodė natūraliausiai.
Verdiktas
„Varnas“ – klaikus ir niekinantis savo pasirodymu kultinio 1994 m. filmo atminimą projektas, kuris be geros muzikos neturi visiškai nieko, kas galėtų sudominti tiek žanro, tiek temos, tiek ir originalo gerbėjus.
O karikatūrinis veiksmas, nenatūrali pagrindinių aktorių vaidyba ir tiesiog jokios gotikinės atmosferos neturintis vizualus pavidalas paverčia šį Ruperto Sanderso surežisuotą filmą į vieną didžiausių šių metų nusivylimų.