Apie ką mes čia…
Kadaise, prieš tris šimtmečius Meksikoje gyveno moteris. Ji buvo nusivylusi gyvenimu ir padarė siaubingą dalyką, kuris pavertė ją klajojančia ir ramybės negalinčią surasti dvasia. Ir nors po viso to praėjo amžiai, legenda apie jos prakeiksmą išliko iki mūsų dienų. Tačiau legendos pagrįstumu visai netrukus įsitikins Samanta ir Krisas, kurie net nenutuokia, kokius košmarus jiems yra paruošęs likimas.
Kūrinio turinys
Pastarasis dešimtmetis padovanojo mums išties kraupius ir dėmesio vertus siaubo filmus, kurie ne tik sugebėjo gerai patampyti nervus kino salėse, bet dar ir privertė įdėmiai stebėti tai, kas vyksta ekrane. Vienu iš populiariausių pastarųjų metų siaubo filmų tapo 2013 metais dienos šviesą išvydusi Jameso Wano juosta „Išvarymas“, kurios stulbinanti sėkmė nulėmė visos kino visatos atsiradimą.
Tačiau kino studija „Warner Bros.“ ir jai priklausantis padalinys „New Line Cinema“, kurie ir buvo atsakingi už mano paminėtos kino visatos atsiradimą, šįkart prašovė sukurdami bedvasį, visiškai klišinį ir, kas svarbiausia, nuobodų pasakojimą, kuris buvo paremtas jau milijoną kartų matytu scenarijumi. Pagal keturis etapus. Pirma – kažkur yra senovinis blogis. Antra – kažkas, tą blogį išleidžia į laisvę. Trečia – blogis bando pakenkti paprastiems žmonėms. Ketvirta – kažkas jį turi sustabdyti. Būtent taip ir atrodo šis nuspėjamas filmiūkštis. Argi negalima buvo sugalvoti kažko įdomesnio, nei grįžimo į 2000-ųjų pradžią, kai po „Skambučio“ perdirbinio sėkmės pradėjo plūsti panašūs į šią juostą vienodi ir neįdomūs mistiniai siaubo trileriai? Matyt, kad ne.
Mane kartais labai stebina siaubo filmų kūrėjai, kurie nesuvokia vieno – šiais laikais žiūrovai yra matę pernelyg daug šiam žanrui priklausančių filmų, todėl juos banaliu išgąsčiu nepavyks pritraukti prie ekranų. Kodėl veikė „Išvarymo“ du filmai? Dėl puikiai sudėliotų „siaubo šoklių“? Ne, ne dėl jų tie filmai buvo tokie įdomūs ir baisūs, o dėl puikiai išvystytų istorijų, kurios sugebėjo pritraukti mūsų dėmesį ir nepaleisti iki pat galo. Žiūrovas jaudinosi dėl pagrindinių herojų, nes jie ne tik buvo išvystyti, bet ir aiškiai išdėstyta jų motyvacija. O ką mes turime šiame filme? Kvailą pasakojimą apie klajojančią ir ramybės negalinčią rasti dvasią, kuri aišku kerštauja visiems, kas stos jos kelyje.
Įdomiausia, jog šis filmas, nors ir nėra priskiriamas „Išvarymo“ filmų serijai, bet jai priklauso. Kam, kam išvis kišti „Išvarymą“, jeigu jo poveikis šiai istorijai yra nulinis? Marketingo sumetimais čia buvo padaryta tiesiog viena didelė apgaulė ir tiek. Todėl, kas tikisi gauti kažkokius atsakymus į anksčiau kilusius klausimus, susijusius su praeitais „Išvarymo“ frančizės filmais, gali net nesvajoti juos gauti, nes šiame filme vos kelioms sekundėms yra parodoma bereikšmė scena iš 2013 metų „Išvarymo“ filmo. Ir ne, aš čia nieko „nespoilinau“, nes reklaminėje medžiagoje ši scena irgi yra.
Istorija ir jos vystymas čia yra nuobodūs, herojai labai neišvaizdūs ir neįdomūs kaip asmenybės, todėl jaudintis dėl jų likimo man nebuvo jokio reikalo. Na, mirs, tai mirs. Jau nekalbu apie labai idiotiškus, kai kurių iš jų žingsnius, kurie privertė jausti pašaipą tiems, kas rašė scenarijų. Ir, aišku, pats siaubas. Viena vienintelė mašinos scena visame filme man pasirodė verta dėmesio, nes visur kitur viskas buvo pateikta kaip ir kituose tokio pobūdžio filmuose. Blogiausia, kad žiūrėdamas siaubo filmą žiūrovas gali nuspėti, kada kas iššoks, todėl išgąsčio faktorius šiuo atveju buvo sumažintas iki minimumo.
Apibendrinant, galiu teigti, jog tai yra išties nemažas nusivylimas šių metų siaubo filmų žanre. Ir man darosi labai neramu, kad šis žmogus, kuris buvo atsakingas už šią beskonybę, kitais metais mums pristatys trečiąją „Išvarymo“ dalį. Tikiuosi, kad Jamesas Wanas turės nemažai įtakos kuriant būsimą filmą. Nes būtų labai nemalonu, jei po dviejų nuostabių juostų visas pasitikėjimas šia frančize būtų sugriautas dėl nevykusių nepatyrusio režisieriaus sprendimų.
Techninė juostos pusė
Atmetus klišėmis spinduliuojantį scenarijų, šis filmas visgi turi ir savitų pliusų. O jais aišku tampa techniniai sprendimai, kurie šičia man tikrai padarė gerą įspūdį. Pirmiausia – aplinka ir laikotarpis, kurie buvo pateikti iš ganėtinai taiklios perspektyvos. Antra – tų laikų mados, įvairiausios su okultizmu susijusios detalės bei herojų grimas, kuris filme buvo labai svarbus. Trečia – meninis visumos apipavidalinimas. Niūrus, pilkas ir kartais labai nemalonus akims visumos pateikimas prilygdavo antrajai „Išvarymo“ daliai. Gaila tik, kad buvo įdėta per mažai pastangų sukuriant baugią atmosferą, o gavosi šnipštas dėl nesugebančios žiūrovo išgąsdinti istorijos.
Kiti techniniai niuansai kaip garso takelis ar operatoriaus darbas irgi aukštumoje. Ypatingai pastarasis, kuris labai meistriškai sugebėjo apčiuopti net ir pačius prasčiausius režisieriaus sprendimus kuriant siaubo atmosferą, suteikiant jiems bent jau stilingą vaizdą ekrane. Garso montažas stiprus siaubo scenose, vaizdo montažas pernelyg chaotiškas tam tikruose filmo momentuose.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba filme tai tokia pat medinė kaip ir jo siužetas. Pagrindinį vaidmenį atlikusi visai nebloga aktorė Linda Cardellini šičia neturėjo kaip pademonstruoti savo profesionalumo, nes keli riksmai ir visuomet susirūpinusios nuo nežinia ko, veido išraiška nėra geriausias būdas atskleisti savo talentą. O ir jos herojė buvo visiškai pilka ir neįdomi kaip persona.
Antraplanėse rolėse buvo galima išvysti ir tokius žinomus veidus kaip Tony‘į Amendola, Raymondą Cruzą ar Patricia Velasquez. Standartiniai vaidmenys, kurie buvo tik tam, kad bent kažkaip būtų pagyvinta šio bedvasio kūrinio siužetinė linija.
Verdiktas
„Verkiančios moters prakeiksmas“ – pakankamai nuobodžiai vystomas, nesugebantis gerai išgąsdinti ir pernelyg nuspėjamas savo pateikimu kino projektas, kuris nė iš tolo neprilygsta nei vienam „Išvarymo“ frančizės filmui. Vien dėl savo klišėmis apipintos ir tiesiai iš 2000-ųjų pradžios atkeliavusios mistinių siaubo filmų „lobyno“ istorijos.